Fu Kuoko sala Vietname daugeliui pirmiausia asocijuojasi su balto smėlio paplūdimiais ir Tailando įlankos vandeniu, tačiau čia yra ir visai kitokio pobūdžio traukos objektas, kur kasdien plūsta poros, sužadėtiniai, vestuvių planuotojai ir socialinių tinklų turinio kūrėjai. Tai vadinamasis Saulėlydžio miestelis („Sunset Town“), išsiskiriantis švara, prabanga ir europietiška architektūra, smarkiai kontrastuojančia su įprastu Vietnamo miestų vaizdu.
Didžiausiu šios vietos simboliu tapo 2023 m. pabaigoje atidarytas „Bučinių tiltas“ („Kiss Bridge“). Daugiau nei 800 metrų ilgio statinį suprojektavo italų architektas Marco Casamonti. Tiltas sudarytas iš dviejų atskirų dalių, šiaurinės ir pietinės, kurias skiria vos apie 30 centimetrų tarpas. Konstrukcija specialiai suprojektuota taip, kad abi pusės nesusijungia – jos sustoja prieš pat susilietimą.
Norintys įsiamžinti romantiškoje nuotraukoje turi žingsniuoti skirtingomis tilto pusėmis kelis šimtus metrų, kol galiausiai susitinka pačiame gale. Ten, pasilenkę per siaurą tarpą, įsimylėjėliai gali pasibučiuoti saulėlydžio fone. Iš šalies tai atrodo itin įspūdingai – ypač fotografijose. Neatsitiktinai vyrai čia dažnai atsiveda mylimąsias pasipiršti – vietnamietiškas tilto pavadinimas „Cau Hon“ reiškia ir pasiūlymą tuoktis.
Pasakojama, kad projekto idėją įkvėpė Michelangelo freska „Adomo sukūrimas“ Siksto koplyčioje – kaip paveiksle beveik susiliečiantys pirštai, taip ir čia abi tilto dalys lieka per žingsnį viena nuo kitos. Gidai mėgsta pabrėžti ir dar vieną detalę: esą atstumas apskaičiuotas taip tiksliai, kad kiekvienų metų sausio 1-ąją saulė nusileidžia tiesiai tarp dviejų konstrukcijų. Vis dėlto oficialaus astronominio patvirtinimo tam nėra, tad dalis lankytojų tai laiko labiau marketinginiu akcentu nei moksline tikrove.
Saulėlydžio miestelis vieniems palieka didžiulį įspūdį. Mūsų keturių klaipėdiečių grupei, saloje praleidusiai porą savaičių, ši vieta atrodė tarsi iš kito pasaulio – vakare čia vykdavo įspūdingi fejerverkų šou, primenantys Naujųjų metų kulminaciją. Tačiau kiti keliautojai teigė, kad miestelis atrodo dirbtinai sukurtas, neatskleidžiantis tikrojo Vietnamo veido ir bandantis lygiuotis į Jungtinius Arabų Emyratus ar prabangius Europos kurortus.
Be to, vakarais čia gana tuščia. Pasibaigus dienos turistų srautui, atvežtam autobusais, miestelis ištuštėja: saulė žiemą leidžiasi panašiai anksti kaip Lietuvoje, tad poros po romantiškų akimirkų išvyksta atgal į kitus salos miestelius. Net per Kalėdas ar Naujuosius metus dalis kavinių ir viešbučių buvo apytuščiai ar net uždaryti. Miestelis dar naujas, todėl jo populiarumas tik formuojasi.
Tuo metu tikrasis salos gyvenimas verda kitur. Fu Kuoke itin populiarūs motoroleriai – dėl spūsčių ir patogumo tai pagrindinė transporto priemonė. Ją galima išsinuomoti už 5–10 eurų parai, o litras benzino kainuoja apie 0,80 euro. Taip turistai lengvai pasiekia mažesnius miestelius, kur daugiau vietinės kultūros ir mažiau blizgesio.
Saloje galima rasti ir itin prieinamų nakvynės variantų. Mūsų grupė apsistojo vieno aukšto namukuose prie pat paplūdimio – vos išėjus iš terasos atsiveria smėlis ir jūra, o iki vandens – tik 10–15 metrų. Esant maždaug 30 laipsnių karščiui, tokia galimybė atsigaivinti tampa tikru išsigelbėjimu. Vieno namuko kaina siekė apie 30 Eur už naktį, o jame buvo dvi ar trys lovos, tad žmogui nakvynė su įspūdingu vaizdu kainavo maždaug 10–15 Eur.
Pakrantėje netrūksta ir smulkių pardavėjų – vos prisėdus gali pasiūlyti šviežiai pjaustytų vaisių. Arbūzas, supjaustytas patogiais gabalėliais ir be sėklų, kainavo apie 1 Eur. Vietinėse kavinėse sriubą ar lengvą patiekalą galima paragauti už 3–5 Eur, o vakarieniaujant europietiškame restorane kaina gali siekti 10–20 Eur.
Taigi Fu Kuokas – tai ne tik romantiškas „Bučinių tiltas“ ir prabangus Saulėlydžio miestelis, bet ir paprastesnis, kasdieniškas Vietnamas, kur šalia įspūdingų architektūrinių sprendimų telpa nebrangi nakvynė, motoroleriai ir šviežias arbūzas už eurą.
