Kol daugelis dar svarsto, ar pavasaris pagaliau įsitvirtins be netikėtų šalčio sugrįžimų, meteorologai jau žvelgia gerokai toliau – į 2026 metų vasarą. Pirmosios ilgalaikės analizės nuteikia rimtai: jei dabartinės tendencijos išliks, artėjantis šiltasis sezonas gali išsiskirti ne tik aukšta temperatūra, bet ir dažnesniais kraštutiniais reiškiniais.
Tam, kad suprastume galimą vasaros scenarijų, verta atsigręžti į tai, kaip per pastaruosius dešimtmečius pakito mūsų klimatas. Tradicinis metų laikų ritmas vis labiau praranda aiškias ribas. Žiemos nebėra tokios, kokias prisimename iš senesnių pasakojimų – su pastoviu sniego sluoksniu ir ilgai trunkančiu šalčiu. Vietoje to matome nuolatinį svyravimą: atodrėkiai, po kurių grįžta staigus šaltis, lietų keičiančios pūgos, o tada vėl pliusinė temperatūra.
Vidutinė metinė temperatūra kyla, tačiau tai nereiškia tolygios šilumos. Priešingai – orai tampa labiau kontrastingi. Europoje vis dažniau susidaro atmosferos blokados, kai aukšto ar žemo slėgio sistemos užstringa vienoje vietoje ir ilgesnį laiką lemia tą patį orų tipą. Žiemą tai gali reikšti staigų šalčio antplūdį iš rytų, vasarą – ilgai trunkančią kaitrą iš pietų.
Praėjusi 2025 ir 2026 metų sandūros žiema buvo puikus tokio nestabilumo pavyzdys. Nors bendra temperatūra iš esmės atitiko daugiametes reikšmes, atskiri epizodai sukėlė rimtų iššūkių. Staigūs šalčio protrūkiai ir pūgos kai kuriuose regionuose sutrikdė eismą, o po atodrėkių susiformavęs juodasis ledas tapo pavojingu veiksniu keliuose. Šalnos buvo trumpalaikės, tačiau intensyvios, ir dar kartą priminė, kad net švelnesnė žiema gali būti klastinga.
Šiuo metu pereiname į 2026 metų pavasarį, kuris, kaip rodo modeliai, gali būti gana santūrus. Kovas, tikėtina, išliks vėsesnis arba artimas normai, be staigių šilumos šuolių. Balandis ir gegužė greičiausiai pasižymės tipiška pavasariška temperatūra. Tačiau tai nereiškia visiško stabilumo – išlieka šalnų rizika, galinti paveikti vaismedžių žydėjimą ir būsimą derlių.
Vis dėlto pagrindinis dėmesys krypsta į vasarą. Remiantis „planeta.pl“, kuris cituoja Kanados meteorologijos tarnybą, 2026 metų vasara gali tapti šilčiausia nuo sistemingų matavimų pradžios 1850 metais. Viena iš priežasčių – El Ninjo reiškinys, kuris, nors susiformuoja Ramiajame vandenyne, veikia pasaulinę atmosferos cirkuliaciją ir gali sustiprinti karščio bangas Europoje.
Prognozuojama, kad vidutinė pasaulinė temperatūra gali būti apie 1,46 laipsnio Celsijaus aukštesnė nei ankstesniais laikotarpiais. Toks šuolis reikštų naują rekordą. Europoje tai galėtų pasireikšti ilgomis karščio bangomis, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai temperatūra viršytų 30 laipsnių Celsijaus ribą.
Be karščio, tikėtinas ir didesnis ekstremalių reiškinių dažnis. Sausros, staigios audros ar stiprūs krituliai gali tapti dažnesni. Tokios prognozės dera su pastaraisiais metais fiksuojama šiltėjimo kryptimi. Be to, ekspertai kalba apie galimą šilčiausią penkerių metų laikotarpį per visą stebėjimų istoriją.
Pietų pusrutulyje jau dabar fiksuojamos rekordinės temperatūros, kurios siejamos su dažnesniais miškų gaisrais ir potvyniais. Tai rodo, kad kalbame ne apie pavienius epizodus, o apie platesnį procesą. Jei dabartinės prognozės išsipildys, 2026 metų vasara gali tapti dar vienu ryškiu klimato kaitos ženklu – su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis energetikai, žemės ūkiui ir kasdieniam gyvenimui.
