Pastarosiomis savaitėmis vis dažniau atrodo, kad gamta staiga „ištuštino sandėlius“: soduose supilti milžiniški sniego kalnai, nuo stogų kabo įspūdingos varveklių girliandos, o gūsingas vėjas ir šaltos naktys verčia manyti, jog šiluma dar toli.
Vis dėlto toks staigus gamtos „chaosas“ neretai būna paskutinė žiemos fazė prieš ryškų metų laikų virsmą, kurį sodininkai ir gamtos mylėtojai atpažįsta iš visai kitokių ženklų.
Vasario pabaiga ir kovo pradžia daugeliui tampa nuovargio laiku: pilkas dangus ir lyg nesibaigiantis sniegas slegia. Tačiau specialistai ragina pakelti akis aukščiau – pavasario saulė jau keičia savo kampą ir tampa tikra gyvybės nešėja.
Kartais užtenka vos kelių valandų ryškesnės šviesos, kai automobilyje prireikia nuleisti skydelį nuo saulės, o kambaryje ant sienos išryškėja aiškūs kambarinių augalų šešėliai, ir vidinė būsena akimirksniu pasikeičia. Šis šviesos lūžio taškas – vienas pirmųjų ženklų, kad žiemos galybė netrukus trauksis.
Sniego stichija ir sodo išbandymai
Šią žiemą sodai atrodo neįprastai masyvūs ir vizualiai įspūdingi. Vietomis sniego danga tokia aukšta, kad šeimininkai nebemato net aukštesnių krūmų. Gyvatvorės, kurios vasarą išdidžiai siekia žmogaus ūgį, dabar primena iš kupstų kyšančių šakelių virtinę.
Po sunkia sniego našta augalų siluetai pasikeičia neatpažįstamai: medžių šakos linksta iki žemės, o net patyrusiems sodininkams tenka „gelbėti“ pušis ar tujas, brendant per sniegą ir bandant jas išvaduoti iš baltojo kalėjimo. Tokia žiema teikia ne tik estetinį grožį, bet ir daug praktinių rūpesčių.
Daug kur fiksuojamos nulaužtos šakos, apgadintos lengvos konstrukcijos, nes temperatūros svyravimai buvo itin staigūs: nuo atlydžio ir lietaus iki dvidešimties laipsnių šalčio per vieną naktį. Tokiomis sąlygomis sodui tenka didžiulis krūvis, tačiau neretai būtent po atšiaurių žiemų pavasarinis gamtos pabudimas būna ypač įspūdingas.
Keisti radiniai sodo namelyje
Ruošdamiesi pirmajam pavasariniam sėjimui, daugelis užsuka į sodo namelius ar sandėliukus ieškoti nuo rudens paliktų indų, žemių ir įrankių.
Čia neretai laukia netikėtumai, primenantys apie negailestingą gamtos realybę. Žiemą nešildomose, negyvenamose patalpose prieglobstį kartais randa smulkūs graužikai ar net kurmiai, kurie ne visuomet atlaiko didžiuosius šalčius.
Pastebima, kad pelių ar kurmių pėdsakai ten, kur jų nesitikima, net jei gyvūnai jau „persikėlė“ kitur, žmonėms sukelia stiprių emocijų.
Nors gamtos ciklus suprantame, netikėta akistata su žuvusiu sodo gyventoju tarp sėklų indelių gali gerokai išgąsdinti. Vis dėlto gamtos stebėtojai tokius nutikimus kartais priima kaip ženklą: jei net požemių gyventojai keičia savo įpročius ar slėptuves, vadinasi, pokyčiai gamtoje jau visai arti.
Kokie augalai išgyvena net po storiausiu sniegu?
Nors šalia pastatų supilti sniego kalnai kai kur gerokai viršija žmogaus ūgį, sode netrūksta augalų, demonstruojančių stulbinamą ištvermę.
Pastebima, kad kai kurie rudenį nenupjauti vienmečiai augalai vis dar stiebiasi virš sniego, tarsi šalčiai jų nė nebūtų palietę. Specialistai teigia, jog tai geras ženklas: pavasarį tokie augalai gali natūraliai išbarstyti sėklas ir sėkmingai atsinaujinti be papildomų pastangų.
Šiuo metu sodo dekoratyvumą daugiausia kuria švarus, baltas sniegas, paslepiantis vasaros klaidas ir netvarką. Nors sodininkus šiek tiek neramina būsimi nuostoliai, kuriuos atskleis atlydys, pavasarinės šilumos laukimas dažniausiai nugali. Tai metas, kai sodas dar miega, tačiau saulės šviesa jau pradeda ruošti gamtą naujam sezonui.
Žiemos „atsitraukimas“ ir paskutinis chaosas sode dažnai yra patikimas ženklas, kad netrukus baltą apdarą pakeis pirmieji pavasariniai daigai. O kai namuose šviesa tampa kitokia – skaidresnė, pavasariška, – darosi aišku: žiema jau kraunasi lagaminus.
