Kiekviena dieta anksčiau ar vėliau išgyvena populiarumo bangą, tačiau nauji moksliniai duomenys vis dažniau verčia kritiškai vertinti protarpinio badavimo madą.
Plati nauja klinikinių tyrimų apžvalga rodo, kad įvairūs protarpinio badavimo modeliai trumpuoju laikotarpiu nėra veiksmingesni už įprastas dietas, kai tikslas – numesti svorio.
Dar daugiau – nustatyta, kad per vienerius metus protarpinis badavimas beveik nesukėlė kliniškai reikšmingų pokyčių. Šis populiarus mitybos būdas nėra geresnis net už visai jokius mitybos pokyčius, jei siekiama sumažinti kūno svorį bent 5 procentais.
„Lyginant su tradicinėmis mitybos rekomendacijomis (pavyzdžiui, kalorijų ribojimu ar tam tikrų produktų pasirinkimu), protarpinis badavimas, regis, daro labai mažą arba jokio skirtumo svorio mažėjimui ir gyvenimo kokybei nutukusių ar antsvorį turinčių suaugusiųjų grupėse“, – teigia apžvalgos autoriai, vadovaujami Luiso Garegnani iš Italų ligoninės universiteto instituto Buenos Airėse (Argentina).
Tarptautinė tyrėjų komanda nurodo esanti „vidutiniškai užtikrinta“ išvadomis dėl svorio kritimo, tačiau pabrėžia, kad kitų mitybos ir sveikatos rodiklių atžvilgiu įrodymų patikimumas yra „labai ribotas“.
Apžvalgoje analizuoti 22 atsitiktinių imčių kontroliuojami protarpinio badavimo tyrimai, publikuoti 2016–2024 m. Dar 75 tyrimai buvo atmesti, pavyzdžiui, dėl per trumpo stebėjimo laikotarpio (mažiau nei 6 mėnesių).
Iš viso analizėje dalyvavo beveik 2000 žmonių iš Šiaurės Amerikos, Australijos, Kinijos, Danijos, Vokietijos, Norvegijos ir Brazilijos.
Tyrimuose nagrinėti skirtingi protarpinio badavimo būdai:
- Valgymo laiko ribojimas – kai maistas vartojamas tik per tam tikrą dienos laiką, dažniausiai per trumpesnį nei 10 valandų langą.
- Periodinis badavimas – 1–2 badavimo dienos per savaitę.
- Pakaitinis badavimas – badavimas kas antrą dieną.
- Modifikuotas pakaitinis badavimas – pavyzdžiui, dvi badavimo dienos ir penkios įprasto valgymo dienos.
Vis dėlto daugelis šių tyrimų pateikė neapibrėžtus rezultatus. Nė viename jų nebuvo vertinamas dalyvių pasitenkinimas pasirinktu režimu, taip pat nefiksuota diabeto būklė ar kitos gretutinės sveikatos problemos. Iš tyrimų, kuriuose protarpinis badavimas lygintas su visišku mitybos nekeitimu, tik viename vertinta gyvenimo kokybė, o nepageidaujami reiškiniai (pavyzdžiui, nuovargis, galvos skausmas ar pykinimas) analizuoti tik dviejuose.
Tyrėjai taip pat primena, kad ankstesnės apžvalgos dažniau vertino protarpinio badavimo poveikį širdies ir kraujagyslių ligų rizikai, tačiau jose neretai dalyvavo žmonės be antsvorio ar nutukimo. Dėl to tokių išvadų pritaikomumas šiai populiacijai yra ribotas.
Akivaizdu, kad iki tol, kol protarpinis badavimas galėtų būti oficialiai rekomenduojamas gydytojų kaip priemonė svoriui mažinti ar medžiagų apykaitai gerinti nutukusiems žmonėms, reikia gerokai daugiau kokybiškų tyrimų.
Nepaisant tvirto įrodymų pagrindo stokos, ši mitybos strategija pastaraisiais metais smarkiai išpopuliarėjo. Ji remiasi idėja, kad organizmui atsidūrus „badavimo“ būsenoje, medžiagų apykaita persitvarko ir energijai pradeda naudoti riebalų atsargas.
Pradiniai tyrimai leidžia manyti, kad tai gali suteikti tam tikros naudos smegenims, žarnynui ir medžiagų apykaitai. Tačiau protarpinis badavimas turi daug skirtingų variantų, o dalis mokslinių darbų rodo, kad ne visi jie reikšmingai veikia metabolinius ar širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklius.
Net ir tuomet, kai žmonės labai tiksliai laikosi pasirinkto režimo, tyrimai rodo, kad nauda gali smarkiai skirtis tarp skirtingų asmenų. Be to, būtina įvertinti ir galimas neigiamas pasekmes – pavyzdžiui, bendrą savijautą ar plaukų būklę.
Atsižvelgdami į vis dar ribotą žinių kiekį, Garegnani ir kolegos ragina atlikti naujus tyrimus, kurie vertintų protarpinio badavimo poveikį skirtingoms žmonių grupėms pagal lytį, amžių, socialinę ir ekonominę padėtį. Pasak jų, kai kurioms grupėms tokia mitybos strategija gali net padidinti mitybos nevisavertiškumo riziką.
Berlyno sveikatos instituto prie „Charité“ sveikatos duomenų modeliuotojas Maikas Pietzneris, komentuodamas šią apžvalgą, atkreipė dėmesį, kad jo paties tyrimai rodo: tam, jog kraujyje pradėtų matytis aiškūs metabolinės naudos požymiai, dažnai reikia kelių iš eilės einančių badavimo dienų.
„Jeigu žmonės jaučiasi geriau laikydamiesi tokių mitybos režimų, aš jų nestabdyčiau. Tačiau ši apžvalga ir kiti darbai šioje srityje aiškiai rodo, kad nėra tvirtų įrodymų apie teigiamą poveikį, išskyrus galimą nedidelį svorio sumažėjimą“, – sako Pietzneris.
Jo teigimu, evoliucijos eigoje mūsų organizmas prisitaikė gyventi nuolatinio maisto trūkumo sąlygomis ir iš esmės gana gerai ištveria ilgesnius laikotarpius be maisto. Tačiau tai dar nereiškia, kad suaktyvėjus šiems seniai susiformavusiems apsauginiams mechanizmams organizmas ima funkcionuoti geriau ar sveikiau.

