Vėžio gydymas dažniausiai vyksta pagal įprastą scenarijų: gydytojai pastebi simptomus, nustato diagnozę ir tik tuomet pradeda gydymą.
Tačiau mokslininkai vis aktyviau svarsto radikaliai kitokį požiūrį. Užuot laukę, kol susiformuos navikas, siekiama aptikti ligą dar dešimtmečiais anksčiau, nei ji realiai išsivysto.
Šis požiūris vadinamas „vėžio perėmimu“ (angl. cancer interception). Jo esmė paprasta: taikyti gydymą ir prevencines priemones būtent tiems biologiniams procesams, kurie ilgainiui sukelia vėžį, dar gerokai iki naviko atsiradimo.
Mokslininkai ieško pačių subtiliausių ankstyvų įspėjamųjų ženklų. Tarp jų – genetinės mutacijos, kurios tyliai kaupiasi mūsų ląstelėse ir suteikia joms pranašumą prieš imuninę sistemą.
Taip pat tiriamos ikivėžinės būklės, pavyzdžiui, apgamai ar polipai, ir ankstyvi, plika akimi matomi audinių pakitimai. Visa tai gali atsirasti gerokai anksčiau, nei vėžys tampa akivaizdus.
Didelio masto genetiniai tyrimai rodo, kad žmogui senstant organizme kaupiasi nedidelės pakitusių ląstelių grupės – klonai, kurie nepastebimai dauginasi. Ypač gerai šis reiškinys ištirtas kraujo ląstelėse.
Tokie klonai gali padėti prognozuoti, kam ateityje gali išsivystyti kraujo vėžys, pavyzdžiui, leukemija. Jų formavimuisi ir plitimui didelę įtaką daro genetika, lėtinis uždegimas bei aplinkos veiksniai.
Svarbiausia tai, kad šiuos pokyčius galima išmatuoti ir stebėti laikui bėgant. Tai atveria galimybes labai ankstyvai intervencijai.
Net 16 metų trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo apie 7 000 moterų, leido geriau suprasti, kaip veikia šios mutacijos. Paaiškėjo, kad dalis jų leidžia klonams daugintis greičiau, o kitos padaro juos ypač jautrius uždegimui.
Kai organizme kyla uždegimas, tokie jautrūs klonai ima sparčiai plėstis. Išanalizavę ir supratę šiuos dėsningumus, tyrėjai gali tiksliau nustatyti žmones, kuriems ilgainiui gresia didesnė vėžio rizika.
Vėžys – ne staigus įvykis
Šie tyrimai atskleidžia esminę tiesą apie vėžį: tai nėra staiga ir iš niekur atsirandanti liga, kuri akimirksniu suformuoja naviką.
Vėžys vystosi lėtai, per daugelį etapų, o šiame kelyje pasirodo įvairūs įspėjamieji ženklai. Būtent jie gali tapti svarbiais taikiniais siekiant sustabdyti ligą dar prieš jai prasidedant.
Mokslininkai kuria kraujo tyrimus, kurie padėtų nustatyti vėžį gerokai iki simptomų atsiradimo. Šie tyrimai vadinami daugybinio vėžio ankstyvosios diagnostikos testais (angl. MCED – multi-cancer early detection). Jų tikslas – aptikti itin mažus DNR fragmentus kraujyje.
MCED testai veikia aptikdami cirkuliuojančią naviko DNR (ctDNR) – fragmentus, kuriuos į kraują išskiria vėžinės arba ikivėžinės ląstelės. Net ankstyvos stadijos vėžys gali „paleisti“ tokią DNR, todėl teoriškai liga gali būti aptinkama daug anksčiau, nei ji pastebima vaizdiniais tyrimais.
Pirmieji rezultatai viltingi. MCED testai gali prisidėti prie geresnio išgyvenamumo, nes leidžia diagnozuoti ligą anksčiau, ypač sergant storosios žarnos vėžiu. Kai ši liga nustatoma pirmos stadijos, per penkerius metus išgyvena apie 92 proc. pacientų, o nustačius ketvirtą stadiją šis rodiklis sumažėja iki maždaug 18 proc.
Vis dėlto tyrimai nėra tobuli: dalies vėžių jie neaptinka, o teigiamus rezultatus vis tiek reikia patvirtinti papildomais tyrimais.
Nepaisant to, vis daugiau duomenų rodo, kad MCED testai gali tapti itin svarbiu įrankiu aptinkant tas vėžio formas, kurios dažniausiai išaiškėja tik labai vėlai. Potenciali nauda gyvybėms – didžiulė.
Širdies ligų modelis – vėžiui?
Kardiologai jau seniai taiko panašų prevencinį principą. Jie apskaičiuoja žmogaus riziką pagal amžių, kraujospūdį, cholesterolio kiekį, šeiminę anamnezę ir kitus veiksnius, o tuomet skiria vaistus, pavyzdžiui, statinus, dar gerokai iki galimo infarkto.
Vėžio tyrėjai norėtų perkelti šį modelį ir į onkologiją. Jų vizija – sujungti informaciją apie genetines mutacijas, aplinkos veiksnius ir MCED testų rezultatus, kad būtų galima individualiai vertinti ankstyvą vėžio riziką ir taikyti prevencines priemones.
Tačiau vėžys nuo širdies ligų esmingai skiriasi. Jis nebūtinai vystosi nuspėjama eiga, o dalis ankstyvų pakitimų gali regresuoti arba niekada neperaugti į pavojingą ligą.
Dėl to atsiranda perdiagnostikos grėsmė. Žmogui, kuris jaučiasi visiškai sveikas, žinia apie padidėjusią riziką gali sukelti didelę įtampą ir nerimą.
Be to, vėžio prevencijos priemonių veiksmingumas yra labai nevienodas – priešingai nei statinų, kurie plačiai ir patikimai mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką skirtingoms pacientų grupėms. Todėl rizika grįstas modelis vėžio atveju atrodo perspektyvus, tačiau reikalauja ypač atsargaus taikymo.
Etinės dilemos ir nelygybės rizika
Vėžio rizikos, o ne pačios ligos „gydymas“ kelia sudėtingų etinių klausimų. Kai žmogus jaučiasi visiškai sveikas, gerokai sunkiau pasverti, ar intervencija realiai padės, ar tik sukels nereikalingą žalą.
Egzistuoja pavojus sukelti nepagrįstą nerimą ir net fizinę žalą. Mokslininkai įspėja, kad gydytojai neretai linkę pervertinti galimos naudos mastą ir nuvertinti riziką, ypač vyresnio amžiaus pacientams.
MCED testai taip pat kelia savų etinių problemų, ir čia svarbus ne vien jų tikslumas siaurąja prasme.
Kartais testas gali parodyti įtariamą vėžį, nors jo iš tikrųjų nėra. Tuomet pacientui tenka pereiti papildomų skenavimų, biopsijų ir konsultacijų grandinę, kurių objektyviai galėjo ir neprireikti. Toks procesas kainuoja daug nervų, laiko ir lėšų – tiek pačiam žmogui, tiek sveikatos apsaugos sistemai.
Jeigu šie testai bus labai brangūs arba prieinami tik privačiai, jie gali dar labiau pagilinti sveikatos netolygumus. Tai ypač aktualu mažesnių pajamų šalims.
Reguliavimas ir ateities planai
Jungtinėse Valstijose vaistų ir medicinos priemonių reguliuotojai šiuo metu vertina, kokie reikalavimai turėtų būti taikomi MCED kraujo testams. Nagrinėjama, kokio patikimumo reikia ir kokius papildomus tyrimus būtina atlikti po teigiamo rezultato, kad pacientai būtų maksimaliai apsaugoti.
Jungtinė Karalystė taip pat žengia panašiu keliu. Nacionalinis vėžio planas Anglijai, paskelbtas 2026 m. vasario 4 d., numato iki 2029 m. kovo per NHS kasmet atlikti 9,5 mln. papildomų diagnostinių tyrimų.
Plane taip pat pažymima, kad cirkuliuojančios naviko DNR (ctDNR) biomarkerių tyrimai ir toliau bus taikomi plaučių bei krūties vėžiui. Jei pasitvirtins jų ekonomiškumas ir nauda, šis metodas bus išplėstas ir kitoms vėžio rūšims.
Visa tai rodo vieną aiškų dalyką: vėžys neatsiranda staiga – tai lėtas, dešimtmečius trunkantis procesas. Jei pavyks patikimai jį pastebėti ir perimti kontrolę dar prieš ligai išryškėjant, bus galima išgelbėti daugybę gyvybių. Pagrindinis iššūkis dabar – išmokti tai daryti saugiai, teisingai ir veiksmingai.

