Vienos technologijos universiteto (TU Wien) mokslininkai kartu su bendrove „Cerabyte“ sukūrė mažiausią pasaulyje QR kodą. Jo plotas siekia vos 1,98 kvadratinio mikrometro – tai mažiau nei daugumos bakterijų. Šis kodas toks mikroskopinis, kad jį galima pamatyti tik elektroniniu mikroskopu.
Pasiekimą oficialiai patvirtino „Guinness World Records“, pripažinusi jį nauju pasaulio rekordu. Tyrėjų teigimu, naujasis QR kodas yra 37 % mažesnis už ankstesnį rekordininką, o tai žymi reikšmingą pažangą duomenų saugojimo technologijų srityje.
Įprastos šiuolaikinės laikmenos, pavyzdžiui, kietieji diskai, neretai sugenda po kelerių naudojimo metų. Naujuoju metodu remiamasi plonais keraminių plėvelių sluoksniais, kurie atsparūs itin dideliam slėgiui ir aukštai temperatūrai. Kodas keraminiame sluoksnyje išpjaunamas fokusuotais jonų pluoštais, o kiekvieno „pikselio“ dydis yra maždaug 49 nanometrai – tai apie dešimt kartų mažiau už matomos šviesos bangos ilgį.
Profesorius Paulis Majerhoferis paaiškina, kad sukurta struktūra yra tokia plona, jog jos neįmanoma pamatyti optiniu mikroskopu. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad atomai laikui bėgant juda ir gali ardyti informaciją, tačiau TU Wien komandai pavyko kodą stabilizuoti taip, kad jis būtų perskaitomas daug kartų. Tai leidžia tikėtis, jog duomenys galėtų būti saugomi šimtus metų.
Technologijos duomenų tankis taip pat įspūdingas: ant vieno A4 formato ploto teoriškai būtų galima sutalpinti daugiau nei 2 terabaitus informacijos. Skirtingai nei šiuolaikiniuose serveriuose, tokie duomenų nešėjai nereikalautų nei aušinimo, nei nuolatinio elektros energijos tiekimo, todėl būtų palankesni aplinkai.
Aleksandras Kirnbaueris pabrėžia, kad gyvename informacijos amžiuje, tačiau žinias dažnai kaupiame laikmenose, kurios greitai pasensta. Keraminiai nešėjai, pasak jo, suteikia galimybę informaciją išsaugoti panašiai kaip senovės civilizacijos, kurios žinias įamžindavo akmenyje.
Tyrėjų komanda planuoja technologiją padaryti greitesnę ir pigesnę, taip pat pereiti nuo paprastų QR kodų prie sudėtingesnių duomenų struktūrų. Tai galėtų padėti mažinti duomenų centrų anglies dioksido emisijas ir užtikrinti, kad skaitmeninė žmonijos istorija būtų išsaugota be milžiniškų energijos sąnaudų.
