Balzaminis actas daugeliui pirmiausia asocijuojasi su salotomis ar caprese, kartais – su braškių pagardu. Tačiau Italijoje į jį žiūrima kaip į išskirtinį, charakteringą produktą: jis turi savo regioną, tradiciją, gamybos taisykles ir kokybę, kuri dažnai nepalyginama su pigiu „balsamico“ buteliuku iš prekybos centro lentynos.
Tikras balzaminis actas gaminamas iš sutirštintų vynuogių sulčių – misos. Ji fermentuojama ir daugelį metų brandinama įvairių rūšių medinėse statinėse.
Kas yra balzaminis actas?
Klasikinis balzaminis actas gaminamas iš vynuogių misos – šviežių vynuogių sulčių, kurios sutirštinamos, o vėliau fermentuojamos ir brandinamos statinėse. Medienos rūšis čia ypač svarbi, nes ji suteikia actui aromatą ir subtilius skonio niuansus. Brandinimui gali būti naudojamos ąžuolo, kaštono, kadagio, šilkmedžio ar vyšnios statinės.
Tradicinis balzaminis actas bręsta ilgai – dažnai mažiausiai 12 metų, o dar kilnesni variantai brandinami ir gerokai ilgiau. Kuo brandinimas ilgesnis ir kuo įvairesnė naudojama mediena, tuo skonis tampa sudėtingesnis, sodresnis ir gilesnis.
Jei nori atskirti produktą „su tradicija“ nuo paprasto acto, tik stilizuoto kaip balzaminis, atkreipk dėmesį į kilmės žymėjimą. Klasikinis variantas siejamas su Modena ir gaminamas laikantis tradicinių taisyklių bei griežtų kokybės standartų.
Balzaminis actas virtuvėje
Balzaminis actas nėra vien rūgštus priedas. Jis veikia kaip prieskonis, kuriame dera saldumas ir rūgštis, todėl gali sustiprinti patiekalo skonį be papildomo cukraus ir be sunkių padažų.
Jis ypač tinka:
- salotoms kaip užpilas (ypač derinant su alyvuogių aliejumi);
- pomidorams ir tokiems sūriams kaip mocarela – klasikiniam caprese deriniui;
- kietiesiems, brandintiems sūriams, pavyzdžiui, „Parmesan“ ar „Grana Padano“;
- jūros gėrybėms ir orkaitėje keptoms daržovėms;
- keptoms kriaušėms, obuoliams;
- ledams ir braškėms, kai norisi saldžiarūgščio kontrasto.
Kaip veikia balzaminis actas?
Dažniausiai minimos balzaminio acto savybės siejamos su jame esančiomis rūgštimis (tarp jų – acto rūgštimi) ir augaliniais junginiais, kurie suteikia būdingą skonį bei aromatą.
Dažniausiai įvardijamos galimos naudos:
- virškinimo skatinimas – rūgštūs priedai gali padidinti virškinimo sulčių išsiskyrimą ir sužadinti apetitą;
- švelnesni gliukozės šuoliai po valgio, kai actas vartojamas kaip patiekalo dalis, o ne tuščiu skrandžiu;
- antioksidacinis poveikis dėl flavonoidų ir kitų augalinių junginių;
- antiseptinės ir antibakterinės savybės – dėl jų actas nuo seno buvo naudojamas liaudies praktikoje.
Kalbant apie acto gurkšnį „prieš pietus“, paprastai turimas omenyje labai mažas kiekis prieš ar po valgio, siekiant „pagerinti virškinimą“. Vis dėlto svarbiausia – saikas ir sveikas protas: jei nori tai išbandyti, rinkis itin mažą kiekį ir geriausia vartok kaip maisto dalį (pavyzdžiui, salotų užpile), o ne kaip atskirą ritualą tuščiu skrandžiu.
Kam tokio įpročio geriau vengti?
Jeigu skrandis jautrus, vargina refliuksas, opaligė ar kitos virškinamojo trakto ligos, balzaminis actas (kaip ir bet kuris kitas rūgštus produktas) gali dirginti gleivinę ir paaštrinti simptomus. Tokiu atveju gerti jį „prieš pietus“ dažnai reiškia išprovokuoti rėmenį, skausmą ar rūgštaus turinio atpylimą.
Tokiose situacijose geriau apsiriboti labai mažais kiekiais maiste arba apskritai jo atsisakyti, užuot bandžius „nugalėti“ skrandį vien užsispyrimu.
