Giliai po vandenynu slypintis pasaulis slepia gyvybės formas, kurios paneigia įprastas mūsų žinias apie tai, kas laikoma įmanomu. Viena iš jų – prie ekstremalių sąlygų prisitaikęs mikroorganizmas, galintis atlaikyti radiacijos dozes, tūkstančius kartų viršijančias žmogui mirtiną ribą.
Daugiau nei 2,5 kilometro gylyje po vandeniu, kur vyrauja visiška tamsa, milžiniškas slėgis ir beveik 90 laipsnių temperatūra, mokslininkai aptiko išskirtiniu atsparumu pasižymintį archeoną. Thermococcus gammatolerans geba išgyventi patirdamas apie 30 tūkstančių grejų apšvitos dozę – maždaug 6000 kartų didesnę nei žmogui mirtinas radiacijos lygis.
Šis mikroorganizmas gyvena hidroterminių šaltinių zonoje Guajmaso baseine, Kalifornijos įlankoje. Ten, maždaug 2600 metrų gylyje, įkaitę mineralais prisotinti skysčiai veržiasi iš jūros dugno ir sukuria žmogui visiškai netinkamą aplinką. Būtent tokiomis sąlygomis egzistuoja T. gammatolerans: jis prisitvirtina prie povandeninių šaltinių angų ir minta sieros junginiais.
Archeonas buvo atrastas prieš kelis dešimtmečius, atliekant tyrimus su povandeniniu aparatu. Vėliau Prancūzijos nacionalinio mokslo tyrimų centro mikrobiologo Edmono Žolivė komanda laboratorijoje šio mikrobo kultūras apšvitino gama spinduliais, naudodama cezio-137 šaltinį. Viena iš tirtų atmainų ne tik išgyveno po 30 tūkstančių grejų apšvitos, bet ir toliau augo.
2009 metais mokslininkai išanalizavo T. gammatolerans genomą. Buvo tikimasi aptikti išplėstą genų rinkinį, susijusį su DNR pažaidos taisymu, tačiau tokių išskirtinių ypatybių nerasta – archeono genetinis „arsenalas“ pasirodė esąs gana įprastas.
Vėlesni 2016 metų eksperimentai parodė, kad gama spinduliai vis dėlto pažeidžia šio mikrobo DNR, tačiau oksidacinės pažaidos lygis buvo gerokai mažesnis, nei manyta iš pradžių. Be to, didelė dalis pažeidimų atstatoma maždaug per valandą, pasitelkiant itin aktyvius fermentus.
Mokslininkai mano, kad nepaprastas atsparumas radiacijai gali būti šalutinis prisitaikymo prie gyvenimo hidroterminiuose šaltiniuose padarinys. Nuolatinis aukštos temperatūros, cheminio streso ir reaktyvių molekulių poveikis taip pat ardo DNR, todėl apsaugos mechanizmai, susiformavę ginantis nuo šių veiksnių, galėjo kartu suteikti ir atsparumą jonizuojančiai spinduliuotei.
Tyrime pabrėžiama, kad T. gammatolerans nėra „radiacijos specialistas“ ir neturi akivaizdžios priežasties tokiu būti. Mažai tikėtina, jog per milijonus metų giliuose vandenynuose jis būtų nuolat patyręs tokį stiprų ir ilgalaikį spinduliuotės poveikį, kuris galėtų tiesiogiai suformuoti jo biologiją.
Be šio mikroorganizmo, giliai po Žemės paviršiumi aptinkama ir kitų mikrobų, galinčių išlikti ramybės būsenoje šimtus tūkstančių ar net milijonus metų. Mokslininkai aiškinasi, kas palaiko tokią „užmigdyto“ gyvenimo būseną ir kokie signalai gali ją nutraukti.
