Įsivaizduokite, kad į tolimą karinę bazę per kelias skrydžio valandas galima pristatyti visiškai autonominį energijos šaltinį. Tai, kas dar visai neseniai skambėjo kaip mokslinė fantastika, tapo realybe JAV karinių oro pajėgų operacijos metu. Tai buvo ne demonstracinis eksperimentas, o naujų logistinių galimybių išbandymas, galintis iš esmės pakeisti kritinės infrastruktūros aprūpinimą energija.
Vasario viduryje iš Kalifornijoje esančios „March Air Reserve Base“ pakilo trys galingi transporto lėktuvai C‑17 „Globemaster III“. Jų krovinys buvo neeilinis – į aštuonis modulius suskirstytas 5 megavatų galios mikrobranduolinis reaktorius. Operacija „Windlord“ baigėsi sėkmingai: po kelių valandų skrydžio įranga saugiai nusileido Jutoje, „Hill Air Force Base“ bazėje. 62-asis transporto sparnas – vienintelis JAV dalinys, sertifikuotas gabenti branduolinį ginklą, – parodė, kad energijos šaltinio pristatymas į vietą, kur beveik nėra žemės infrastruktūros, šiandien yra realiai įgyvendinamas.
JAV ginkluotosios pajėgos ieško alternatyvų pažeidžiamam tinklui
Ši operacija kilo iš labai konkretaus ir ypač aktualaus poreikio. Patikimas elektros tiekimas JAV karinėms bazėms tampa strateginės svarbos klausimu. Tai itin juntama atokiose vietovėse, pavyzdžiui, Aliaskoje: kiekvienas kuro litras ten turi būti atgabenamas ilgais, brangiais ir trikdžiams labai jautriais maršrutais.
Tačiau problema neapsiriboja tik periferiniais regionais. Nacionalinis JAV elektros tinklas sparčiai sensta, o vidutinis šalies gyventojas per metus patiria apie dvi elektros tiekimo sutrikimų valandas. Bazėms, kuriose veikia vadovavimo sistemos, radarai ir pažangi elektronika, net trumpalaikis energijos praradimas gali turėti itin rimtų pasekmių.
Mikroreaktorių „Ward250“ planuojama paleisti „Hill“ bazėje iki 2026 m. liepos 4 d. Jei pavyks laikytis grafiko, nustatyto prezidento vykdomuoju įsakymu 14301, ši bazė taps pirmąja, kurią pilnai aptarnaus oru atgabentas branduolinės energijos šaltinis. Tai svarbus lūžio taškas programai „Janus“, kurios tikslas – sumažinti ginkluotųjų pajėgų priklausomybę nuo išorinių energijos tiekėjų.
Reaktorius konteinerio dydžio: inovatyvi technologija ten, kur elektros tinklas nepasiekia
„Ward250“ atspindi kitokį požiūrį į branduolinę energetiką. Vietoj milžiniškų, sudėtingų elektrinių čia kalbama apie modulinę konstrukciją, pritaikytą greitam transportavimui ir įrengimui. Aukštos temperatūros dujomis aušinamas reaktorius, sukurtas bendrovės „Valar Atomics“, naudoja inovatyvų TRISO kurą – granules, padengtas keliais keraminiais apsauginiais sluoksniais. Aušinimui naudojamas helis, įkaitinamas iki maždaug 750 °C. Tai leidžia pasiekti didelį efektyvumą ir kartu išlaikyti plačias saugos ribas.
Modulinė konstrukcija tapo pagrindiniu veiksniu, leidusiu reaktorių gabenti lėktuvu. Visa sistema padalyta į aštuonis vienetus, kurių kiekvienas telpa į standartinį transporto konteinerį. Taip reaktorius buvo sutalpintas į tris C‑17 orlaivius. Pats branduolinės reakcijos procesas didžiąja dalimi yra savaime reguliuojamas: kylant temperatūrai, reakcija natūraliai lėtėja. Aušinimo sistema veikia pasyviai, todėl jai nereikia nuolatinio išorinio elektros tiekimo.
„Valar Atomics“ savo programos mastą, galbūt kiek hiperbolizuodama, lygina su antruoju „Manhatano projektu“, tik šįkart orientuotu į taikų energijos gamybos pritaikymą ir modernios infrastruktūros – įskaitant dirbtinio intelekto duomenų centrus – aprūpinimą elektra.
Kas toliau laukia mobilios branduolinės energetikos?
Sėkminga operacija „Windlord“ atveria kelią daugeliui teorinių pritaikymų. Galima įsivaizduoti reaktorių, atskraidintą į kovos veiksmų zoną lauko ligoninei aprūpinti elektra, mobilų energijos šaltinį regionui, nukentėjusiam nuo stichinės nelaimės, arba nuolatinę mokslinių tyrimų bazę Antarktidoje, visiškai nepriklausomą nuo kuro tiekimo.
Vis dėlto entuziazmą verta derinti su blaivia analize. Net ir neaktyvaus branduolinio reaktoriaus gabenimas yra susijęs su didele rizika ir reikalauja ypač griežtų standartų. 62-ojo transporto sparno sertifikavimas gabenti branduolinį ginklą nėra atsitiktinis – kiekviena tokia misija planuojama itin preciziškai, tarsi sudėtingas logistinis baletas.
Ne mažiau svarbus klausimas – ekonomika. 5 megavatų galios mikroreaktorius yra nišinis, brangiai pagaminamas ir įdiegiamas sprendimas, kuris tikrai nepakeis didelių elektrinių. Jo ilgalaikis ekonomiškumas, ypač kariniuose projektuose, nėra savaime akivaizdus. Kita vertus, jei programa „Janus“ sukurs stabilią modulinių reaktorių tiekimo grandinę, didėjant mastui vieneto savikaina gali reikšmingai mažėti.
Investuodamos į „atominį mobilumą“, JAV ginkluotosios pajėgos pasiuntė aiškų signalą. Bandymas Jutoje parodys, ar „Ward250“ patikimai veiks realiomis sąlygomis, už laboratorijos ribų. Sklandus ir saugus reaktoriaus darbas atvertų kelią panašioms instaliacijoms ir kitose bazėse. Tačiau rimtesnės techninės problemos ar dideli vėlavimai gali greitai atvėsinti šį strateginį entuziazmą. Tai eksperimentas, kurio rezultatus atidžiai stebės ne tik kariškiai, bet ir visas branduolinės energetikos sektorius.
