Po smarkaus štormo Didžiosios Britanijos pakrantėje vėl iškilo įspūdingi praeities pėdsakai – archeologai skuba išsaugoti XVII amžiaus laivo liekanas, kurias audra atidengė iš po smėlio. Senovinio prekybinio laivo skeletas aptiktas Dorseto grafystėje, po nudistų paplūdimio smėliu, ir dabar yra tapęs skubios mokslinės gelbėjimo operacijos objektu.
Audros „Chandra“ metu Dorseto pakrantėje išryškėjo iki tol smėlyje slėptos medinio laivo konstrukcijos. Jos pasirodė Nol Bičo nudistų paplūdimio pakraštyje ir atsidūrė tiesioginėje grėsmėje dėl stiprios bangų mūšos bei prognozuojamo prastesnio oro.
Bornmuto universiteto archeologai kartu su Nacionalinio fondo jaunimo grupės atstovais skubiai suorganizavo gelbėjimo darbus. Per atoslūgį specialistai ėmėsi kruopščiai atkasinėti ir demontuoti medines konstrukcijas, kad jas būtų galima saugiai iškelti, ištirti ir konservuoti. Darbai prasidėjo apie 10 valandą ryto – prieš pasiekiant laivo liekanas teko perkelti tonas smėlio.
Aptikta konstrukcija yra maždaug 6 metrų ilgio ir beveik 2 metrų pločio. Ji sudaryta bent iš 15 smarkiai eroduotų špantų, sujungtų mediniais kaiščiais, taip pat iš penkių išorinio korpuso lentų, kurios išliko palyginti geros būklės. Manoma, kad vidinis apkalos sluoksnis greičiausiai jau yra prarastas.
Preliminariai archeologai svarsto, kad tai gali būti olandiško prekybinio laivo „Slava iš Horno“ dalys. Šis laivas, kaip teigiama, nuskendo 1631 metais, artėdamas prie Pūlo uosto Suoš kanalo akvatorijoje. Audros metu laivas buvo nuplėštas nuo inkarų, užplaukė ant seklumos ir subyrėjo. Istoriniai šaltiniai mini, kad visi 45 įgulos nariai išsigelbėjo, tačiau nuolaužos netrukus buvo išgrobstytos vietos gyventojų.
Didžioji dalis šio maždaug 130 pėdų ilgio laivo dar 1990-aisiais buvo aptikta narų, o platesnio masto archeologiniai tyrimai vyko 2013 metais. Tuomet iš vandens iškeltas 25 pėdų ilgio vairas, raižyta laivo priekio figūra ir kiti vertingi artefaktai, kurie šiandien saugomi Pūlo muziejuje.
Šis laivas Suoš kanale yra vienas iš 57 objektų prie Anglijos krantų, saugomų pagal 1973 metų Nuskendusių laivų apsaugos įstatymą. Patikimai datuotų laivų, pastatytų iki 1700 metų, liekanos aptinkamos itin retai, todėl ši vieta pasižymi išskirtine istorine verte.
Nol Bičo radinys bus nugabentas į Bornmuto universiteto restauravimo laboratorijas. Ten mediena bus tiriama taikant dendrochronologinę analizę: pagal medžių rieves bus siekiama nustatyti, kada ir kur augo laivo statybai naudoti medžiai. Tai leis patikrinti, ar gauti duomenys sutampa su ankstesnių Suoš kanalo laivo tyrimų rezultatais.
Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į reikšmingus pakrantės linijos pokyčius per kelis šimtmečius. Nacionalinio fondo atstovų teigimu, XVII amžiuje ši dabartinio paplūdimio vieta buvo atviroje jūroje. Per daugiau kaip keturis šimtmečius vėjo ir bangų atneštas smėlis suformavo šiandienines kopas ir krantą, todėl laivo liekanos dabar glūdi po paplūdimio smėliu, o ne jūros dugne.
Mokslininkams ši situacija yra ne tik skubaus paveldo gelbėjimo iššūkis, bet ir reta proga geriau suprasti istorinius laivybos maršrutus, laivų statybos tradicijas bei pakrančių kraštovaizdžio kaitą nuo XVII amžiaus iki mūsų dienų.
