Aviečių auginimas gali suteikti daug džiaugsmo, jei krūmams sudaromos tinkamos augimo sąlygos ir užtikrinama subalansuota mityba. Viena iš natūralių priemonių, padedančių sustiprinti augalus ir padidinti derlių, yra raginės drožlės. Ši organinė trąša, nors ir atrodo paprasta, gali pastebimai pagerinti aviečių būklę ir uogų gausumą.
Raginės drožlės – natūrali trąša, gaminama iš susmulkintų skerdžiamųjų gyvulių ragų ir kanopų. Tai mėsos pramonės šalutinis produktas, kuris papildomai termiškai apdorojamas ir mechaniškai susmulkinamas. Dėl tokio apdorojimo trąša tampa saugi ir tinkama naudoti darže.
Šios trąšos sudėtyje gausu azoto – paprastai apie 12–14%. Svarbu tai, kad azotas išsiskiria lėtai, nes pirmiausia turi būti suskaidytas dirvožemio mikroorganizmų. Dėl šios priežasties raginės drožlės veikia ilgai ir tolygiai, o pertręšimo rizika yra gerokai mažesnė nei naudojant greitai veikiančias mineralines trąšas.
Skirtingai nei daugelis sintetinių trąšų, raginės drožlės nėra greitai išplaunamos iš dirvožemio. Jos taip pat gerina dirvos struktūrą ir skatina biologinį aktyvumą. Tokiu būdu stiprinamas natūralus dirvožemio gyvybingumas, o augalai geriau įsisavina maisto medžiagas.
Avietės yra gana reiklios azotui, nes jis lemia intensyvų ūglių augimą ir vešlią lapiją. Stiprūs, gerai išsivystę ūgliai yra viena svarbiausių gausaus derliaus sąlygų. Tinkamai patręšti krūmai užmezga daugiau žiedų ir išaugina stambesnes uogas.
Raginių drožlių naudojimas skatina jaunų ūglių formavimąsi ir stiprina šaknų sistemą. Be to, pagerėja lapų spalva ir dydis, o derėjimo laikotarpis kai kuriais atvejais gali pailgėti. Lėtai išsiskiriantis azotas užtikrina nuolatinį maisto medžiagų tiekimą viso intensyvaus augimo metu.
Trąšą reikėtų tolygiai išberti aplink krūmus, paliekant kelių centimetrų tarpą nuo stiebų. Įprasta norma – apie 30–50 g vienam krūmui arba 80–120 g vienam kvadratiniam metrui avietyno. Išbėrus drožles, dirvos paviršių verta lengvai supurenti ir gausiai palaistyti.
Drėgmė paspartina organinių medžiagų skaidymąsi ir mikroorganizmų veiklą, todėl azotas greičiau tampa prieinamas augalams. Raginės drožlės taip pat gali būti naudojamos prieš mulčiuojant. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę, saugo dirvą nuo perkaitimo ir slopina piktžolių augimą.
Geriausias metas tręšti – ankstyvas pavasaris, kovo ar balandžio mėnesiais, kai avietės pradeda vegetaciją. Tuo metu augalai ypač intensyviai naudoja azotą naujų ūglių formavimui. Remontantinėms veislėms galima skirti ir papildomą, mažesnę trąšos normą gegužės mėnesį.
Vėlyvą vasarą ir rudenį azoto trąšų naudoti nerekomenduojama. Perteklinis azotas skatina naujų ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti iki žiemos ir tampa jautresni šalčiui. Dėl to gali suprastėti krūmų žiemojimas.
Norint gausaus derliaus, vien tręšimo nepakanka. Avietėms svarbu parinkti saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą ir užtikrinti lengvai rūgštų, pralaidų dirvožemį. Taip pat būtinas reguliarus laistymas žydėjimo ir uogų mezgimo laikotarpiu bei kasmetinis, tinkamai atliktas genėjimas.
Raginės drožlės tinka ne tik avietėms, bet ir kitoms azotui reiklioms kultūroms. Jos gali būti naudojamos pomidorams, agurkams, cukinijoms, moliūgams, kopūstams, braškėms, rožėms ir dekoratyviniams krūmams. Tai universali, natūrali trąša, galinti pagerinti daugelio augalų augimą.
Vis dėlto ne visi augalai gerai toleruoja didesnį azoto kiekį. Raginės drožlės nerekomenduojamos levandoms, sukulentams ar kaktusams, kurie mėgsta skurdų ir sausą dirvožemį. Taip pat jas reikėtų naudoti atsargiai augalams, jautriems pertręšimui, ir vengti barstyti vėlai rudenį, kad nebūtų pakenkta žiemojimui.
