Ar žmonija jau pasiekė savo gyvenimo trukmės ribą? Šis klausimas mokslininkus, filosofus ir visuomenę jaudina jau šimtmečius. Naujausi tyrimai rodo, kad biologinės žmogaus galimybės gyventi ilgai dar nėra išsemtos, tačiau reali gyvenimo trukmė stipriai priklauso nuo gyvenamosios vietos ir sąlygų, kuriomis gyvename.
Žmonės nuo seno ieškojo būdų sustabdyti senėjimą. Vis dėlto šiandien mokslas gali gerokai tiksliau atsakyti, kiek iš tiesų žmogus gali išgyventi, remdamasis didelės apimties duomenimis, o ne prielaidomis ar mitais.
Naujas tyrimas parodė, kad žmonija kol kas nepasiekė biologinės gyvenimo trukmės ribos. Mokslininkai išanalizavo beveik 30 metų mirtingumo statistiką ir ištyrė maždaug 400 milijonų Vakarų Europos gyventojų duomenis. Išvada nuteikia optimistiškai: žmogaus organizmas pajėgus gyventi ilgiau, o aiškios biologinės ribos, kiek maksimaliai galėtume išgyventi, kol kas nematyti.
Ši tendencija ypač ryški kai kuriuose Europos regionuose. Pavyzdžiui, Šiaurės Italijoje, Šveicarijoje, dalyje Ispanijos vietovių ir regionuose prie Paryžiaus žmonių gyvenimo trukmė kiekvieną dešimtmetį ilgėja. Tai leidžia manyti, kad esant palankioms sąlygoms žmogaus organizmas gana sėkmingai peržengia amžiaus ribas, kurios dar visai neseniai atrodė sunkiai įveikiamos.
Kodėl gyvenamoji vieta tokia svarbi ilgaamžiškumui?
Vis dėlto Europa nėra vienalytė. Tyrėjai pastebėjo aiškius geografinius skirtumus: vienuose regionuose ilgaamžiškumas ir toliau gerėja, o kituose – sustojo arba net ima prastėti.
Mokslininkų teigimu, šiandien galima įžvelgti tarsi dvi Europas: pažangius regionus, kuriuose gyvenimo trukmė stabiliai auga, ir atsiliekančius, kuriuose šis progresas sulėtėjo arba visai sustojo.
Prie problemiškų zonų priskiriama Rytų Vokietija, dalis Belgijos ir kai kurie Jungtinės Karalystės regionai. Šiose teritorijose vidutinė gyvenimo trukmė pastaraisiais metais beveik nebedidėja, nors medicinos galimybės ir sveikatos apsaugos potencialas visoje Europoje apskritai gerėja.
Kas trukdo gyventi ilgiau?
Analizuodami duomenis, mokslininkai išskyrė vieną svarbiausių priežasčių, kodėl kai kuriuose regionuose gyvenimo trukmės augimas sustojo. Didžiausia problema – padidėjęs mirtingumas 55–74 metų amžiaus grupėje, ypač apie 65-uosius gyvenimo metus.
Šis laikotarpis laikomas kritiškai svarbiu, nes nemažos dalies mirčių būtų galima išvengti, jei žmonės turėtų palankesnes gyvenimo sąlygas, patirtų mažiau lėtinio streso, laiku naudotųsi profilaktinėmis paslaugomis ir gautų kokybišką medicininę pagalbą.
Išvada gana aiški: žmogaus organizmas turi potencialo gyventi gerokai ilgiau, nei dauguma žmonių gyvena šiandien. Tačiau tam būtina mažinti socialinę ir ekonominę nelygybę. Būtent finansinė padėtis, socialinė aplinka ir gyvenamoji vieta dažnai lemia, kas gaus „papildomus“ gyvenimo metus, o kas – ne.
Netikėti ilgaamžiškumo veiksniai: šunys ir lėtesnis senėjimas
Naujausi biogerontologijos ir epigenetikos tyrimai dėmesį atkreipė ir į netikėtus ilgaamžiškumą veikiančius veiksnius. Vienas jų – reguliarus moterų bendravimas su naminiais šunimis.
Mokslininkai, analizuodami vadinamuosius epigenetinius laikrodžius (biologinius žymenis, padedančius įvertinti tikrąjį ląstelių „amžių“), nustatė, kad šunų šeimininkių epigenetinis profilis neretai būna „jaunesnis“ nei moterų, neturinčių augintinių arba auginančių kitus gyvūnus.
Toks efektas dažniausiai aiškinamas kelių veiksnių deriniu: didesniu fiziniu aktyvumu (pasivaikščiojimais su šunimi), emocine ir psichologine parama, mažesniu patiriamu stresu bei palankesniu hormonų balansu. Visa tai gali prisidėti prie lėtesnio organizmo senėjimo ir mažesnės kai kurių ligų rizikos.
Ką tai reiškia mums?
Tyrimų rezultatai siunčia dvi žinutes. Pirmoji – viltinga: biologiniu požiūriu žmogus gali gyventi ilgiau, nei įprasta šiandien, o aiškios „viršutinės ribos“ dar nesimato. Antroji – įpareigojanti: tai, kiek metų iš tiesų gyvename, labai priklauso nuo visuomenės sprendimų ir nuo sąlygų, kurias sukuriame savo gyvenamojoje aplinkoje.
Gyvenimo trukmę didina ne vien medicinos pažanga. Ne mažiau svarbūs veiksniai yra mažesnė socialinė nelygybė, prieinama ir kokybiška sveikatos priežiūra, saugi bei stabili aplinka, psichologinė gerovė, kasdienis judėjimas ir artimas ryšys su žmonėmis bei gyvūnais. Kitaip tariant, ilgaamžiškumas priklauso ne tik nuo genų, bet ir nuo visos mūsų gyvenimo sistemos.
