Archeologų tiriama Gomolavos gyvenvietė, esanti Panonijos žemumoje Serbijoje, atskleidė išskirtinę laidojimo vietą, iš esmės prieštaraujančią iki šiol vyravusiam ankstyvojo geležies amžiaus karų ir ritualų vaizdiniui. Iš pirmo žvilgsnio šį radinį buvo galima palaikyti eiliniu po mūšio susidariusiu masiniu kapu, tačiau išsamesnė analizė atskleidė visai kitokią, gerokai kraupesnę tiesą.
Mokslininkų teigimu, tai – smurtinės žudynių aukos: daugiau nei septyniasdešimt žmonių, kurių palaidojimas sąmoningai paverstas bauginančiu, simboliniu aktu.
Iš identifikuotų palaikų 40 priklausė vaikams nuo vienerių iki dvylikos metų, 11 – paaugliams, o 24 – suaugusiesiems. Šie skaičiai patys savaime šokiruoja, tačiau dar iškalbingesnis faktas, kad net 87 procentus suaugusiųjų sudarė moterys. Vienintelis kape rastas kūdikis buvo berniukas.
Kaulų analizė atskleidė aiškius smurto pėdsakus: mirtį lėmė žiaurūs smūgiai bukais įrankiais ir dūriai. Tai nebuvo atsitiktinis susidūrimas ar mūšio chaosas – žuvo net patys mažiausi vaikai, kurie, bent teoriškai, galėjo būti paversti vergais. Toks žiaurumo mastas rodo, kad tikslas nebuvo įgyti darbo jėgos. Greičiau tai buvo sąmoningas teroro aktas, skirtas pasiųsti bauginančią žinią gyviesiems.
Įprastai, aptikdami šio laikotarpio masines kapavietes, archeologai daro prielaidą, kad jose palaidoti vienos šeimos ar vienos bendruomenės nariai. Tačiau Gomolavos atvejis šį modelį visiškai sugriauna.
Genetiniai tyrimai parodė, kad dauguma žuvusiųjų tarpusavyje nebuvo susiję net per kelias protėvių kartas. Izotopinė dantų ir kaulų analizė taip pat atskleidė ryškius vaikystės mitybos skirtumus, o tai liudija, jog žmonės augo skirtingose aplinkose.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad moterys ir vaikai buvo pagrobti arba prievarta perkelti iš daugelio išsisklaidžiusių gyvenviečių, o vėliau suvesti į vieną vietą, kur ir nužudyti.
Kapas kaip žiauri žinia
Išskirtiniausia šio radinio detalė – nepaprasta laidojimo tvarka. Aukos palaidotos nebenaudojamame, iš dalies į žemę įleistame name. Kūnai nebuvo sumesti bet kaip: kiekvienas žmogus gavo jam priskirtus asmeninius daiktus – vietinėse dirbtuvėse pagamintus bronzinius papuošalus ir keraminius indus. Tai rodo, kad aukos buvo suvokiamos kaip atskiri individai, o ne kaip bevardė masė.
Dar labiau stebina tai, kad kapavietė nebuvo apiplėšta. Paprastai masinių žudynių aukų daiktai būdavo išgrobstomi, tačiau čia papuošalai ir įkapių keramika liko vietoje. Kapo dugne rasti ir sąmoningai paaukoti veršelio palaikai – aiški ritualinės aukos užuomina.
Visa kapavietė buvo užklota sutrupintais girnų akmenimis, naudotais grūdams malti, o viršuje aptikta degintų sėklų sankaupų. Toks sudėtingas, daug laiko ir išteklių pareikalavęs veiksmas rodo, kad laidojimas buvo iki smulkmenų apgalvota ceremonija, turėjusi aiškią simbolinę prasmę.
Tyrėjų vertinimu, tokie veiksmai galėjo būti bandymas pertvarkyti galios santykius regione ir įtvirtinti kontrolę tiek žmonių, tiek žemės ir maisto išteklių atžvilgiu. Kitaip tariant, kapas tapo makabrišku politinės galios paminklu.
Smurtas pokyčių laikais
Gomolavos masinės žudynės įvyko laikotarpiu, kai Panonijos žemumos bendruomenės patyrė esminius pokyčius. Klajoklišką gyvenimo būdą vis labiau keitė sėslus: žmonės kūrė nuolatines, aptvertas gyvenvietes, statė įtvirtinimus ir aiškiai žymėjo teritorijas.
Teritorijų kontrolė ir gynyba neišvengiamai aštrino konfliktus. Tyrėjai svarsto du pagrindinius scenarijus: tai galėjo būti teritorinės kovos tarp naujų sėslių bendruomenių arba susidūrimai su mobiliais ganytojais, sezoniniam ganymui naudojusiais tas pačias žemes.
Tikslingas skirtingų gyvenviečių moterų ir vaikų sunaikinimas galėjo būti sąmoningai pasirinkta taktika, skirta palaužti viso regiono pasipriešinimą. Manoma, kad ši kapavietė galėjo būti paversta iš tolo matomu sampilu ar kalva, tapusia nuolatiniu, bauginančiu priminimu išlikusiems apie tai, kas nutinka pasipriešinusiems.
Gomolavos pavyzdys rodo, kad geležies amžiaus masinės žudynės nebuvo vien chaotiški žiaurumo protrūkiai. Tai galėjo būti kruopščiai suplanuoti, simboliniai veiksmai, turėję aiškią politinę žinią: smurtu įtvirtinti valdžią ir kontrolę.
