NASA palydoviniai vaizdai užfiksavo įspūdingą ir moksliškai itin vertingą reiškinį: po stiprių žiemos audrų Meksikos įlankos vandenys prie Floridos krantų staiga pakeitė spalvą. Įprastą sodrią mėlyną pakeitė ryškūs žalsvi, turkio atspalviai, kai kur – beveik neoninis švytėjimas. Šis neįprastas vaizdas nėra taršos požymis. Priežastis – sudėtingi gamtos procesai, padedantys geriau suprasti vandenynų dinamiką ir anglies ciklą.
Sausio pabaigoje ir vasario pradžioje Floridą pasiekusios galingos žiemos audros sukėlė netikėtą vandenyno spalvos pokytį. Staigus oro temperatūros kritimas ir stiprūs vėjo gūsiai išjudino senus karbonatinių nuosėdų sluoksnius. Dėl to Meksikos įlankos vanduo, kuris paprastai atrodo giliai mėlynas, vietomis nusidažė smaragdiniais ir turkio tonais.
Palydovų „NASA Terra“ ir „Landsat 9“ stebėjimai parodė, kad pokytį lėmė sujudę kalcio karbonato klodai – smulkus dumblas, susidaręs iš suyrančių jūrinių organizmų liekanų. Kai pakrantės vandenys staigiai atšalo, jie tapo tankesni ir ėmė slinkti nuo kranto gilyn. Šis judėjimas pakėlė dugno nuosėdas į viršutinius vandens sluoksnius, todėl pakrančių zona tapo neįprastai šviesi ir žalsva.
Neįprasti „kūjo formos“ sūkuriai virš šelfo
Palydoviniai vaizdai taip pat užfiksavo unikalius sūkurius netoli kontinentinio šelfo, kurių forma priminė kūjo galvą. Tokios struktūros susidaro tada, kai šaltas ir tankus pakrantės vanduo plūsta į šiltesnius Meksikos įlankos vandenis. Susidūrę skirtingų savybių srautai ima suktis ir formuoja susisukusias sūkurių sistemas, primenančias dulkių audras Žemėje ar net Marse.
Šie sūkuriai ne tik iškelia karbonatinį dumblą į vandens paviršių, bet ir perneša jį dideliais atstumais nuo kranto. Dėl to susiformuoja plačios, iš kosmoso aiškiai matomos žalsvos ir turkio spalvos juostos.
Žiemos audrų „Paparčio“ ir „Janos“ poveikis
Reiškinį sukėlė dvi didelio masto žiemos audros, kurios Floridoje, dažnai laikomoje subtropiniu regionu, atnešė ir žemiau nulio nukritusią temperatūrą. Nors panašus vandens masių maišymasis dažniau siejamas su tropiniais uraganais, šios audros parodė, kad ir žieminiai arktiniai frontai gali sukelti labai panašų poveikį vandenynui.
Mokslininkams tai – vertingas natūralus „eksperimentas“, leidžiantis tiksliau vertinti, kaip juda ir kinta anglies turinčios nuosėdos. Karbonatinės dalelės, pakeltos į viršutinius vandens sluoksnius ir išsklaidytos sūkuriais, yra svarbi anglies surišimo ir pernašos vandenyne grandis.
NASA tyrėjai pabrėžia, kad tropinių uraganų metu stiprūs vėjai ir bangavimas dažnai iškelia medžiagas iš gilesnių vandenų. Tačiau apie tai, kaip analogiški procesai vyksta veikiant šaltiesiems frontams, iki šiol žinoma gerokai mažiau. Todėl šis atvejis suteikia naujų duomenų apie tai, kaip skirtingų tipų audros keičia vandenyno struktūrą ir cheminę sudėtį.
Ką tai reiškia klimato ir anglies ciklo tyrimams?
Tokių retų reiškinių analizė padeda tiksliau prognozuoti, kaip vietiniai vandenyno anglies „sugertuvai“ reaguoja į ekstremalius orų svyravimus klimato kaitos sąlygomis. Karbonatinės suspensijos ir jų judėjimas lemia, kaip efektyviai vandenynas gali sugerti ir ilgainiui kaupti anglį, taip darydamas įtaką visos planetos klimato sistemai.
Geriau suprasdami, kaip audros – tiek tropiniai uraganai, tiek šaltieji frontai – išjudina dugno nuosėdas, mokslininkai gali tiksliau įvertinti, ar ekstremaliems orams dažnėjant gali kisti vandenynų gebėjimas veikti kaip viena svarbiausių anglies saugyklų Žemėje.
