Šią savaitę parengtas ir įregistruotas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) įstatymo pataisų projektas turėtų leisti žurnalistams drąsiau reikšti savo nuomonę bei jaustis saugiau dirbant savo darbą, sako Seimo pirmininkas Juozas Olekas.
„Manau, kad jie bus labiau apsaugoti. Matėme atvejus, kai buvo uždrausta kviesti tam tikrus asmenis. Matėme, kaip kai kurie žurnalistai buvo atleisti, o vėliau teismai grąžino juos į darbą“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo parlamento vadovas.
„Manau, kad žurnalistas galės drąsiau pareikšti savo nuomonę, nebijodamas, kad redaktorius ar direktorius pasakys, jog negalima vieno ar kito kviesti į laidą“, – akcentavo jis.
Socialdemokrato teigimu, pastaruosius kelis mėnesius buvo sunkiai dirbta, siekiant parengti tokį projektą, kuris ne tik atlieptų poreikį efektyviau naudoti viešąsias lėšas, bet ir geriau atspindėtų pagrindinius Europos Žiniasklaidos laisvės akto principus.
„Mes labai plačiai diskutavome. Turime Europos Žiniasklaidos laisvės aktą, kuris sukuria papildomą stimulą keistis. Turime Valstybės kontrolės išvadas, kurios atkreipia dėmesį į efektyvesnį viešųjų lėšų naudojimą. Tai buvo pagrindiniai dalykai, dėl kurių tuos du mėnesius intensyviai dirbome“, – tinklalaidėje kalbėjo J. Olekas.
– Pirmininke, daug triukšmo kilo tiek dėl turinio, tiek dėl formos. Opozicijos atstovai išėjo iš darbo grupės protestuodami, kai kurios žiniasklaidos organizacijos taip pat ją paliko. Bet tas rezultatas, kuris trečiadienį jau įregistruotas Seimo duomenų bazėje – ar jis jus patį tenkina?
– Manau, kad taip. Tai, kaip visada, kompromisas.
– Kompromisas tarp ko?
– Tarp įvairių nuomonių. Nepaisant to, kad paskutiniu metu opozicijos Seimo nariai išėjo, jų teiktos pataisos, taip pat įvairių organizacijų siūlymai buvo svarstomi. Per 15 posėdžių per 2 mėnesius apsvarstėme apie 160 pataisų. Valdysenos srityje, man atrodo, priėjome prie modelio, kuris gana populiarus Europos Sąjungos valstybėse – kai yra ir taryba, ir valdyba. Manau, kad atliepiame ir Valstybės kontrolės išvadas. Taip pat įvertintos Europos žiniasklaidos laisvės akto nuostatos. Tikiuosi, kad pavasario sesijoje įstatymą priimsime.
– Kodėl reikėjo viso to karo, skubos, skandalo, triukšmo, kuris vyko metų pabaigoje?
– Manau, niekas neįvertino, kad situacija taip aštriai pasisuks. Pirmasis projektas buvo su klaida – patys autoriai pripažino, kad klaidinga lygiu balsavimu kažką atleisti. Antras variantas jau buvo normalesnis. Galima diskutuoti, tinkamas ar ne, bet metų pabaigoje dažnai viską norima greitai pabaigti. Tas skubėjimas ir iššaukė pagrindinę reakciją. Dabar geriau pasitaisyti nei likti klaidoje.
– Tarybą siūloma išplėsti nuo 12 iki 15 narių. Opozicija siūlo mažinti politikų skiriamų narių skaičių: prezidentui – 2, Seimui – 2. Jūsų projekte lieka 4 ir 4. Kodėl nemažinate politikų skiriamų tarybos narių skaičiaus?
– Pirma, turime patirtį, kad politikų skiriami asmenys pasižymėjo pakankamai aukšta kvalifikacija.
– Buvo visko.
– Buvo, bet Seime kandidatūros svarstomos komitetuose, vertinamas tinkamumas. Tai tam tikra atranka. Visuomeninės organizacijos veikė laisviau. Dabar į įstatymą įrašėme, kad ir jos turėtų skelbti atrankas, užtikrinti kokybę.
– Ir atitikti tam tikrus kriterijus – išsilavinimo, valdymo ir t.t.
– Taip, turėti patirtį. Antra, dabartinė sistema su 12 narių ir mūsų kolegų siūlymas mažinti iki 11, kviečiant išorės ekspertus, sudaro įtampas ir mažina atsakomybę. Tarybos nariai turi atsakomybę – jie paskirti, atrinkti, kvalifikuoti. Išorės ekspertai ateina į vieną posėdį, todėl ne visada gali įsigilinti. Mūsų siūlymas praplėsti Tarybą mažina santykinį politikų svorį. Be to, Seimo skiriami nariai yra iš pozicijos ir opozicijos, todėl tai nėra vienos krypties įtaka. Daugelyje Europos valstybių politikų skiriami atstovai sudaro daugumą.
– Kodėl apskritai politikai turėtų skirti? Galėtų tai daryti visuomeninės organizacijos.
– Bet ataskaita teikiama Seimui.
– Seimas yra steigėjas.
– Manau, kad kvalifikacija, paskyrimo procedūra, politinių krypčių balansas ir tarptautinė patirtis leidžia išlaikyti dabartinį formatą, juolab, kad atsiranda Valdyba. Politizavimo turėtų būti mažiau.
– Prezidento skiriamų narių svoris – 4 iš 15. Ar tai subalansuota?
– Mūsų projekte santykinis svoris mažėja. Kita vertus, reikia atiduoti tam tikrą duoklę, nes prezidentas renkamas tiesiogiai, juo pasitikėjimą išreiškia visi Lietuvos žmonės. Tai suteikia tam tikrą paskyrimo svorį. Aišku, nuo šiol aiškūs kriterijai – patirtis, kvalifikacija – galios ir prezidento skiriamiems žmonėms. Manau, balansas geresnis nei buvo. Žinoma, visada gali būti įvairiai, bet dabartinis pasiūlymas, aš manau, balansuoja. Ar gali būti geriau? Padirbėsime, pamatysime.
– Viena iš deleguojančių institucijų – Trišalė taryba. Tai nėra visuomeninė organizacija, todėl tai skamba kaip jūsų teisinis siūlymų brokas.
– Iš dalies sutikčiau. Tai buvo kompromisinis pasiūlymas, ieškant darbdavių ir profesinių sąjungų atstovavimo. Galbūt reikėtų tikslinti, kad tai būtų darbdavių ar verslo atstovas iš Trišalės tarybos.
– Bet Konstitucinis Teismas nurodė, kad deleguoti turi visuomeninės organizacijos. Trišalė taryba nėra jokia visuomeninė organizacija, tai, pavadinkime taip, patariamoji institucija.
– Diskusijų dar bus. Tai buvo bandymas rasti kompromisą tarp profesinių sąjungų ir verslo asociacijų. Tai radome tokią instituciją, kurioje yra ir tie, ir tie, ir galbūt pasikeisdami galėtų tai vieni, tai kiti atstovauti.
– Siūloma įtraukti Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą – ar tai bandymas stiprinti regionų atstovavimą?
– Taip. Buvo diskusija dėl Savivaldybių asociacijos, bet jai priekaištauta, kadangi ją sudaro politikai. Todėl pasiūlyta regioninė, plačiai atstovaujama organizacija.
– Taip pat siūlomas asmenų su negalia organizacijų atstovavimas. Kokia organizacija?
– Per konsultacijas dar žiūrėsime, ar yra visus vienijanti organizacija. Galbūt organizacijos galėtų bendru susitarimu deleguoti atstovą.
– Tai dėl Trišalės tarybos išsiaiškinome – tai turėtų būti keičiama. Yra juk ir Pramonininkų konfederacija, Verslo darbdavių asociacija, Investuotojų forumas.
– Taip, kiekvienas – tas, tas ir tas, bet mes dar nepasirinkome, ar skirti profesinėms sąjungoms, kurios galbūt gausesnės narių skaičiumi, ar verslui, kuris įtakingesnis savo įtaka ir svarba, nes vėlgi – nėra vienos organizacijos.
– Na, bet verslo atstovas LRT taryboje, man atrodo, visuotinai sutariama, kad galėtų būti. Tai skamba kaip teisėtas verslininkų prašymas – kodėl verslo balsas nėra girdimas LRT taryboje?
– Bet mes turime galimybę – tiek prezidentas, tiek Seimas paskirti. Jie nėra įgalioti paskirti Seimo narį ar politiką. Mes skiriame ir matome – dabar kaip tik kalbamės apie kompoziciją, nes keisis dalis narių – kokios kompetencijos bus reikalingos. Gal mums reikia būtent tokios kompetencijos? Matome, kad vienas ar kitas atstovas tinkamas, ir tai galima padaryti. Pavyzdžiui, socialdemokratai deleguoja kokį nors profesinių sąjungų atstovą.
– Opozicija – Investuotojų forumo ar pramonininkų atstovą.
– Taip, ir viskas puikiai susideda. Manau, kad galėsime suderinti, ir tos grupės bus atstovaujamos. Mums svarbu, kad atstovavimas būtų platus ir objektyvus.
– Tarybos funkcijų yra daug, bet bendras įspūdis toks – matosi, kad jūsų siūlymai tenkina Tarybos poreikius, Tarybos nariai buvo girdimi, nes jie turės ir savo biurą, kuris aptarnaus Tarybą, tam tikrą nedidelę biurokratinę organizaciją prie ir taip padidėjusios Tarybos. Kam to reikia? Juk yra administracija, ji ir galėtų dirbti tarybai.
– Pirmiausia, ar mes atsižvelgėme į Tarybą? Taip, Taryba yra pagrindinis valdymo organas, kuriam valstybė deleguoja didžiąją dalį funkcijų. Ji turi užduoti toną, kryptį, suformuluoti užduotis visuomeniniam transliuotojui ir vykdyti tam tikrą vidinę kontrolę – ar siekiami rezultatai pasiekiami. Bandėme diskutuodami ir ginčydamiesi sudėti tas funkcijas taip, kad jos atitiktų šiuolaikinį valdymą. Pagal dabartinį įstatymą Taryba apima ir stebėtojų Tarybą, ir Valdybą, ir kontrolę. Manau, dabar suformuluotos funkcijos labiau atitinka šiuolaikinį modelį.
– Ar, jūsų nuomone, šis įstatymas eliminuoja nekompetentingos Tarybos ar dalies jos narių, paskiriamų pagal lojalumą, problemą? Nes „į Tarybos narius gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, turintys magistro kvalifikacinį laipsnį ar jam prilyginamą kvalifikaciją ir penkerių metų darbo patirtį valdymo ir administravimo, mokslo, žiniasklaidos arba kultūros srityse“. Ar teisingai suprantame, kad žmogus turi turėti ne tik penkerių metų darbo patirtį kultūros srityje, bet ir penkerių metų vadovavimo patirtį, pavyzdžiui, kultūros įstaigai?
– Aš manau, kad taip tiesiogiai nėra surašyta, bet jeigu jis yra vadovavęs, turi gerą patirtį ir žinių kultūros srityje, jis tikrai tiktų. Veiklos sritys skirtingos. Mes dabar turime, pavyzdžiui, Kontrolės ar Audito komitetą Taryboje, kur visas dėmesys nukreiptas į finansus. Žmogus gali būti atėjęs iš kitos srities, bet jeigu yra geras finansistas ir turi patirties – jis tinka.
– Aš noriu išsiaiškinti intenciją – ar Tarybos nariu gali būti skiriamas tik, pavyzdžiui, buvęs teatro vadovas? Ar gali būti ir pavienis rašytojas ar dailininkas, veikiantis kaip individualus kūrėjas?
– Ne, aš manau, kad turime omenyje, jog jeigu tas asmuo turi penkerių metų vadovavimo patirtį, tada jis galėtų būti skiriamas.
– Jūs sakote aiškiau negu parašyta. Ten rašoma apie penkerių metų darbo patirtį valdymo ir administravimo, mokslo, žiniasklaidos arba kultūros srityje. Nebūtinai tie penkeri metai susiję su kultūros sritimi. Jeigu turima omenyje penkerių metų vadovavimo patirtis įvairiose srityse, gal tai reikėtų aiškiau suformuluoti.
– Galbūt. Bent jau mūsų diskusijose taip buvo suprasta.
– Jūs turėjote tokią intenciją?
– Taip.
– „LRT generalinį direktorių viešo konkurso būdu penkeriems metams renka, skiria ir iš pareigų atleidžia Taryba“. Jūsų kolegos opozicijoje yra pridėję tai, kas yra dabar – atviru balsavimu. Kodėl to nėra jūsų pasiūlyme?
– Jeigu žiūrėti, kaip buvo skiriama dabartinė generalinė direktorė ar direktorius, balsavimas galėjo būti ir uždaras, ir atviras – Taryba apsisprendžia. Pirmą kartą išgirdau Specialiųjų tyrimų tarnybos ekspertizę, kad slaptas balsavimas yra blogai. Per savo 30 ar daugiau metų darbo mačiau, kad personalo paskyrimai dažnai vykdavo slaptu balsavimu.
– Ne visur.
– Didžioji dalis.
– Bet pati koncepcija – slaptas balsavimas reikalingas tada, kai balsuojantieji gali bijoti paskirtojo veiksmų prieš juos. Pavyzdžiui, policijos generalinis komisaras, generalinis prokuroras ar kiti atvejai, kur galima įsivaizduoti kerštavimo galimybę.
– Vienas aspektas – taip. Kitas – žmogiškieji santykiai. Jeigu su tuo žmogumi, pavyzdžiui, dirbsi penkerius metus, o balsavai prieš jį, tai sukuria tam tikrą situaciją.
– Galima po balsavimo pasakyti: „Balsavau prieš, bet tai nereiškia, kad esu nusiteikęs prieš. Linkiu sėkmės“, – kaip Johnas McCainas po pralaimėjimo Barackui Obamai.
– Man pačiam teko dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose ir mes puikiai dirbome su kolegomis, bet visko būna.
– Kam esate pralaimėjęs?
– Ir Gediminui Kirkilui, ir Gintautui Paluckui – bet puikiausiai dirbome. Yra žmonių, kurie tai priima normaliai, o yra žmonių, kurie, kaip sakė vienas buvęs mūsų prezidentas: „Mes, nepyk, bet atsimename.“ Man atrodo, kad net ir dabartiniai santykiai tarp Tarybos ir generalinio direktoriaus buvo peraugę į tam tikrą įtampą. Tokiu atveju slaptas balsavimas išsprendžia problemą – nėra tokio tiesioginio galbūt nesutarimo, pykčio laikymo ir panašių dalykų.
– „LRT generalinis direktorius gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų laikui, jeigu netinkamai vykdo funkcijas, numatytas šio įstatymo aštuonioliktame straipsnyje“. Formuluotė gana plati. Aštuonioliktame straipsnyje funkcijų daug. Čia atsiranda galimybė labai subjektyviam vertinimui, tam tikra prasme emociniam ar politiniam atleidimui, nes praplėsta tai, kas yra dabar – pavyzdžiui, dėl viešojo intereso pažeidimo.
– Mes žiūrėjome į Europos žiniasklaidos laisvės aktą – turi būti konkrečios priežastys, dėl ko atleidžiama. Tai ir diskutavome – ar tik dėl viešo intereso pažeidimo, ar šiurkštus pažeidimo… Bet jeigu žmogus neateina į darbą – lyg ir savaime suprantama, kad turi būti pagal darbo teisę, bet turime tai įrašyti. Jeigu įstatyme surašome funkcijas, jos turi būti vykdomos.
– Ir visos vienodai svarbios.
– Kiekvienu atveju yra teisė kreiptis į teismą. Jeigu būtų subjektyvumas, yra teisė apskųsti, ir teismas išaiškins, ar priežastis tinkama.
– Įstatymas numato 15 generalinio direktoriaus atliekamų funkcijų. Pagal jūsų pasiūlymus, bet kurios iš jų netinkamas atlikimas gali tapti atleidimo priežastimi. Tai labai plati interpretacija.
– Už vieną ar kitą pažeidimą niekas neskuba atleisti. Yra pokalbiai, įspėjimai, darbo teisė. Jeigu pažeidimai kartojasi, tada sprendžiama. Ir žmogus turi teisę apsiginti – jeigu atleidimas nepagrįstas, teismas jį grąžins į darbą.
– Bet jūs puikiai prisimenate, kad pradedant Laimonu Tapinu, baigiant Monika Garbačiauskaite ir kitais, per visą nepriklausomybės laikotarpį tarsi užprogramuota tam tikra įtampa tarp generalinio direktoriaus ir Tarybos. Labai retos išimtys, kada to nebuvo.
– Bet tai negali sustabdyti darbo. Yra natūralus antagonizmas: vienas duoda užduotis, kitas vykdo ir mano, kad vykdo gerai. Vertinimai skiriasi. Dėl to šiuo atveju mes įvedame dar vieną tarpinę grandį – Valdybą, kuri galėtų amortizuoti įtampą. Tai bus kolektyvinis organas, galintis spręsti kylančias problemas. Šį procesą pradėjome po Valstybės kontrolės išvadų. Vieni sakė, kad ten didesni kabliukai, kiti – mažesni, bet buvo konstatuota problemų dėl sutarčių sudarymo, darbuotojų įdarbinimo. Turint Valdybą, galima tikėtis, kad bendromis pastangomis administraciniai ir finansiniai iššūkiai bus sprendžiami lengviau, o tiesioginės įtampos tarp direktoriaus ir Tarybos bus mažiau.
– Vienas įdomesnių punktų – bent iš viešos informacijos suprantu, kad jis galimai taikomas ir man: „LRT naudojamuose kanaluose ir interneto svetainėje be Tarybos leidimo neleidžiama veikti kitoms žiniasklaidos priemonėms. Asmenys, kurie valdo kitas žiniasklaidos priemones ar yra vieši jų atstovai, gali dalyvauti LRT turinyje tik pagal Tarybos patvirtintas redakcinės politikos sąlygas ir deklaravę interesų konfliktus.“ Šiais laikais sunku net apibrėžti, kas yra žiniasklaidos priemonė. Aukščiausiasis Teismas kelių tūkstančių sekėjų socialiniame tinkle paskelbtą informaciją gali traktuoti kaip žiniasklaidos pranešimą. Dabar beveik visi turi ir „YouTube“ kanalus – net politikai. Ar juos visus laikysime žiniasklaidos priemonių savininkais? O kodėl „YouTube“ turėtų būti išskirtas, lyginant su „Facebook“? Aš gal turiu 5 ar 10 tūkstančių sekėjų, o kai kurie – 100 ar 200 tūkstančių, ir tai jau prilygsta žiniasklaidos kanalui, nors tai nėra tradicinė žiniasklaida.
– Du dalykai. Pirma, mums apskritai reikės grįžti prie Visuomenės informavimo įstatymo ir pasižiūrėti, kaip apibrėžtas žurnalistas – diskutuodami tai pamatėme. Antra, pagal dabar galiojantį įstatymą pirmoji dalis jau galioja. Šiuo papildymu mes pasakome, kad dalyvauti galima, tik Taryba turėtų aprašyti tvarką. Mes matome, kad visuomeniniame transliuotojuje atsiranda ne visuomeninio transliuotojo turinio elementų. Europoje tokios patirties yra. Diskusijų metu dar galėsime pasitikslinti. Po priėmimo Taryba galėtų pasikonsultuoti su europinę patirtį turinčiais ekspertais ir civilizuotai apsirašyti, kaip dalyvauja žmonės iš kitų kanalų ar stočių, kurie veda laidas.
– Koks to tikslas? Kam to reikia?
– Pirmiausia – jau galioja draudimas, kuris 20 metų niekam netrukdė.
– Kad kitos žiniasklaidos priemonės negali veikti LRT eteryje?
– Taip.
– Bet tai gana išplaukęs dalykas. Pavyzdžiui, LRT prenumeruoja ELTA ar BNS ir skelbia jų naujienas.
– Tai antra sakinio dalis turėtų padėti išspręsti konfliktines situacijas. Kada normalu, kada kviečiama – pavyzdžiui, akcija „Radarom“, kur susirinko įvairių redakcijų atstovai.
– Visi vyriausieji redaktoriai dalyvavo vakar.
– Ir puiku. Organizuoji nacionalinę akciją – tai ir parašai, kad tokiu atveju gali dalyvauti visi. Bet kitu atveju – komercinėse žiniasklaidos priemonėse juk nėra taip, kad vieno kanalo žmonės veda laidas kitame kanale.
– Privačioje žiniasklaidoje viskas yra žymiai paprasčiau.
– Tai perimkime geriausius pavyzdžius.
– Privačioje žiniasklaidoje viskas paprasta, nes viskas sveriama pagal vieną kriterijų – ar žmogaus pakvietimas duos naudos konkrečiai žiniasklaidos priemonei. Aš pats esu dirbęs, pavyzdžiui, „Lietuvos ryto televizijoje“ netgi vadovu ir tuo pat metu vedęs laidas kitose televizijose – ir ką? Ir nieko. Taip dirbo ir kiti kolegos. Man atrodo, čia bandymas reglamentuoti situaciją, turint omeny, kad LRT nėra laisvos rinkos dalyvis. Ji nedalyvauja tiesioginėje konkurencijoje, ypač dėl reklamos pajamų. Gal čia reikia tam tikro reglamentavimo, bet dažniausiai, jeigu pasitikima institucija, ji pati nustato tvarkas.
– Tai mes, kaip aukščiausia institucija – Taryba – pasitikime, ir jie suformuluos tvarką.
– Ir jeigu Taryba manys, kad 10 tūkstančių sekėjų „Facebooke“ turintis žmogus gali vesti laidą LRT…
– Tai tada ir ves.
– O jeigu ne – Taryba balsuos. Bet rizika tokia, kad Tryba galėtų balsuoti dėl konkrečių pavardžių. Aišku, jie balsuos dėl principo, bet turės omeny konkrečius žmones.
– Aš nemanau. Jie tokie pat žmonės kaip ir mudu. Jie ateis vadovauti ir prisidėti prie to, kad visuomeninis transliuotojas būtų vertinamas ir kad galbūt jie patys ir antrai kadencijai būtų paskirti dėl to, kad gerai dirbo, o ne dėl to, kad kažką sugadino.
– Dar vienas klausimas – įsigaliojimas. Dar nepaskelbtos Venecijos komisijos išvados, bet dalis kritikos gali būti susijusi su skuba ir įsigaliojimo terminais, kad tai neveiktų dabar dirbančių žmonių ir neatrodytų kaip anksčiau Lietuvoje buvusi bloga tradicija – pakeiti įstatymą ir tuo pačiu pakeiti vadovą. Ateina naujas Seimas, keičia tvarką ir tuo pat metu pakeičia institucijos vadovą. Kad to nebūtų, įsigaliojimo terminai turėtų būti nukelti į dabartinės administracijos kadencijos pabaigą.
– Priminsiu, kad įstatymo pakeitimas nėra priežastis atleisti darbuotoją. Tai jau yra fiksuota praktikoje. Keičiantis sistemai ir įvedant kadencijas, ankstesnės kadencijos paprastai nėra įskaičiuojamos. Dabartinė kadencija laikoma pirmąja, ir žmogus gali būti perrinktas. Be to, visa eilė nuostatų – pavyzdžiui, Valdybos įvedimas – numatyta tik nuo 2028 metų. Reikia pasirengimo, tvarkų, žmonių atrankos. Visas įstatymas įsigalioja ne iš karto, o, pagal mūsų siūlymą, nuo 2027 metų sausio 1 dienos.
– Tai gal pasiūlyta geriau, nes jūs norėjote, kad įsigaliotų iš karto – nuo paskelbimo.
– Taip, nuo paskelbimo, kaip paprastai įstatymai įsigalioja. Bet turėsime progą dar padiskutuoti.
– Tikrai turėsime. Turbūt pagrindinis noras, kad pataisos įtikintų visuomenę, jog siekiama aukštesnių tikslų, o ne, pavyzdžiui, Monikos Garbačiauskaitės pakeitimo į kitą pavardę ar vienos ar kitos Tarybos sudėties išsaugojimo.
– Ne. Mes labai plačiai diskutavome. Turime Europos žiniasklaidos laisvės aktą, kuris sukuria papildomą stimulą keistis. Turime Valstybės kontrolės išvadas, kurios atkreipia dėmesį į efektyvesnį viešųjų lėšų naudojimą. Tai buvo pagrindiniai dalykai, dėl kurių tuos du mėnesius intensyviai dirbome.
– Ar žodžio laisvės, priėmus šias pataisas, bus daugiau ar mažiau? Ar tai buvo kriterijus?
– Manau, kad daugiau.
– Ar šios pataisos padarys LRT žurnalistus laisvesnius kritikuoti?
– Manau, kad jie bus labiau apsaugoti. Matėme atvejus, kai buvo uždrausta kviesti tam tikrus asmenis. Matėme, kaip kai kurie žurnalistai buvo atleisti, o vėliau teismai grąžino juos į darbą.
– Jeigu kalbame apie Virgio Savukyno atvejį, jis gavo nuobaudą, kurią teismas panaikino. Atleistas, kiek pamenu, jis nebuvo.
– Aš kalbu bendrai. Manau, kad žurnalistas galės drąsiau pareikšti savo nuomonę, nebijodamas, kad redaktorius ar direktorius pasakys, jog negalima vieno ar kito kviesti į laidą.
– Ačiū už pokalbį.
Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
