Žmonės kramto įvairias medžiagas jau mažiausiai 8000 metų. Manoma, kad Skandinavijoje nuo seniausių laikų buvo kramtoma beržų sakai – juos minkštindavo ir naudodavo kaip klijus įrankiams. Kitos senovės civilizacijos, tarp jų graikai, Šiaurės Amerikos indėnai ir majai, taip pat kramtė medžių sakus dėl malonumo arba dėl raminamojo poveikio.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Viljamas Riglis jaunesnysis pavertė kramtomąją gumą iš retenybe laikyto produkto į masinį kasdienį įprotį. Jo sukurti prekių ženklai kramtomąją gumą reklamavo kaip priemonę nervams nuraminti, alkio jausmui sumažinti ir dėmesiui sutelkti.
Jau 1940-aisiais atliktas tyrimas parodė, kad kramtomoji guma mažina įtampą, tačiau tuo metu mokslininkai dar negalėjo paaiškinti, kodėl taip vyksta. Dabar mokslas pamažu atskleidžia biologinius mechanizmus, slypinčius už šių seniai žinomų pastebėjimų.
Ką parodė naujas tyrimų apžvalgos darbas?
2025 m. paskelbtoje apžvalgoje Ščecino universiteto (Lenkija) mokslininkai išanalizavo daugiau nei tris dešimtmečius kauptus tyrimus, kuriuose, pasitelkus įvairius neurovizualizacijos metodus, buvo nagrinėjama, kas vyksta žmogaus smegenyse kramtant kramtomąją gumą.
Naudojant magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), elektroencefalografiją (EEG) ir artimąją infraraudonųjų spindulių spektroskopiją nustatyta, kad kramtymas keičia smegenų aktyvumą srityse, susijusiose su judesiais, dėmesiu ir streso reguliavimu.
Tyrėjai padarė išvadą, kad kramtomoji guma aktyvina ne tik motorinius ir sensorinius tinklus, atsakingus už patį kramtymo veiksmą, bet ir aukštesnio lygmens sritis, susijusias su dėmesiu, budrumu ir emocijų kontrole.
Apžvalga taip pat patvirtino ankstesnius duomenis, jog kramtymas gali padėti sumažinti stresą, tačiau tai priklauso nuo situacijos. Laboratoriniuose eksperimentuose žmonės, kurie kramtė gumą atlikdami vidutinį stresą keliančias užduotis – pavyzdžiui, sakydami viešą kalbą ar spręsdami galvos skaičiavimus – dažnai nurodydavo jaučiantys mažesnį nerimą nei tie, kurie nekramtė.
Vis dėlto kramtomoji guma ne visada sumažindavo įtampą medicininio streso situacijose, pavyzdžiui, prieš pat operaciją. Be to, ji nesuteikdavo akivaizdžios naudos, kai dalyviai susidurdavo su sąmoningai neįveikiamomis užduotimis, skirtomis sukelti frustraciją.
Kai kuriuose tyrimuose taip pat nustatyta, kad kramtę kramtomąją gumą asmenys geriau neprisiminė pateiktų žodžių sąrašų ar pasakojimų nei tie, kurie nekramtė. Dėmesio pagerėjimas, jei ir pasireikšdavo, išnykdavo netrukus po to, kai žmogus nustodavo kramtyti.
„Nors šie efektai dažnai yra trumpalaikiai, rezultatų įvairovė pabrėžia kramtomosios gumos gebėjimą moduliuoti smegenų funkcijas, kurios peržengia paprasto burnos judesių valdymo ribas. Tačiau šiuo metu su kramtymu susiję neuroniniai pokyčiai negali būti tiesiogiai susieti su teigiamais elgesio ir funkcinių rodiklių rezultatais, stebimais tyrimuose“, – rašo apžvalgos autoriai.
