Per pastaruosius kelis dešimtmečius televizorių rinka patyrė daugybę technologinių revoliucijų. Dalis jų iš tiesų pakeitė mūsų žiūrėjimo įpročius, tačiau kai kurios garsiomis pristatytos naujovės greitai išblėso ir tyliai dingo iš parduotuvių.
Viena dažniausiai minimų nesėkmių televizorių pasaulyje – tai 3D vaizdo atkūrimą siūlę televizoriai. Pirmieji tokie modeliai parduotuvių lentynose pasirodė apie 2010 metus, kai 3D technologija išgyveno tikrą bumą. Tam didelę įtaką turėjo Jameso Camerono filmas „Avataras“, kurio 3D versija kino teatruose sulaukė milžiniško susidomėjimo.
Televizorių gamintojai suskubo kurti namų įrenginius, turėjusius suteikti panašius įspūdžius kaip kino salėje žiūrint 3D filmą. Į prekybą netrukus pateko pirmieji modeliai, tačiau jie nesulaukė tokios sėkmės, kokios tikėjosi gamintojai.
3D televizoriai buvo gerokai brangesni už įprastus modelius. Be to, norint mėgautis trimatėmis transliacijomis, reikėjo specialių akinių. Norint žiūrėti filmus su visa šeima ar draugais, akinių reikėdavo įsigyti ne vieną, o kelis komplektus, o tai dar labiau didino bendrą išlaidų sumą.
Apart aukštos kainos, vartotojai susidūrė ir su kitu rimtu trūkumu – 3D formato turinio pasiūla buvo gana ribota. Trimačiu režimu buvo galima žiūrėti tik dalį filmų ar laidų, todėl daugeliui pirkėjų ši funkcija tapo tik retai išnaudojamu priedu.
Kai kuriems žiūrovams 3D seansai sukeldavo ir nemalonius pojūčius: akių nuovargį, galvos skausmą ar diskomfortą. Dėl visų šių priežasčių 3D televizorių populiarumas pamažu blėso ir maždaug nuo 2017 metų jie faktiškai dingo iš rinkos.
Plazminiai televizoriai: buvęs kokybės etalonas, dabar – istorija
Kadaise plazminiai televizoriai buvo laikomi tikru prabangos ir aukščiausios vaizdo kokybės simboliu. Jie į prekybą pradėti tiekti XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir tuo metu siūlė įspūdingą vaizdą: itin gilią juodą spalvą, puikų kontrastą bei ryškias, tiksliai atkartotas spalvas.
Vis dėlto plazminė technologija turėjo ir rimtų trūkumų. Vienas pagrindinių – labai didelės elektros energijos sąnaudos, neretai kelis kartus viršijusios šiuolaikinių televizorių suvartojimą. Ilgainiui, kylant energijos kainoms ir atsirandant griežtesniems efektyvumo reikalavimams, tai tapo itin reikšmingu minusu.
Kita problema buvo vadinamasis „įdegimas“ (angl. burn-in). Ilgą laiką rodant statiškus elementus – kanalų logotipus, informacinius bėgančius užrašus ar meniu juostas – ekrane galėdavo atsirasti vaizdo „šešėliai“ (powidokai). Jie kartais būdavo laikini, tačiau pasitaikydavo ir negrįžtamų įdegimų, kurie visam laikui pažeisdavo ekrano tolygumą.
Maždaug 2014 metais paskutiniai plazminiai televizoriai buvo išimti iš gamybos. Juos pakeitė modernesni sprendimai, galintys pasiūlyti panašią arba net geresnę vaizdo kokybę, bet gerokai mažesnes energijos sąnaudas.
Rinkoje įsitvirtino LCD televizoriai su LED pašvietimu – jie pigesni gaminti, lengvesni, plonesni ir ekonomiškesni. Dar geresne vaizdo kokybe pasižymi OLED ir QLED ekranai, o aukščiausios klasės modeliuose jau naudojama Mini LED technologija. Ateityje laukiama ir dar pažangesnių sprendimų, tokių kaip Micro RGB.
Lenkti ekranai: trumpas mados boomas
Prieš keletą metų rinkoje kilo tikras susidomėjimo bumas lenktais ekranais. Tiek televizoriai, tiek kompiuterių monitoriai su išlenkta matrica buvo pristatomi kaip natūralesnę žmogaus akies kreivę atkartojantys įrenginiai, galintys užtikrinti geresnį vaizdo pojūtį ir didesnį žiūrėjimo komfortą.
Teigta, kad lenktas ekranas labiau „apgaubia“ žiūrovą, todėl jis geriau įsitraukia į turinį, o periferinis matymas išnaudojamas efektyviau. Iš dalies tai pasitvirtino, tačiau esminis privalumas atsiskleidė tik labai konkrečiomis sąlygomis.
Viena didžiausių lenktų televizorių problemų – padėties žiūrėjimo atžvilgiu jautrumas. Geriausius įspūdžius patiria žiūrovas, sėdintis tiesiai priešais ekraną ir gana nedideliu atstumu. Toks scenarijus labiau būdingas vienam ar dviem žmonėms, tačiau žiūrint televizorių šeimoje ar didesnėje kompanijoje kraštinėse vietose sėdintiems asmenims vaizdo kokybė ir patogumas dažnai prastėja.
Be to, ekrano išlinkimas gali sustiprinti atspindžius ir šviesos blyksnius nuo langų ar šviestuvų, todėl kai kuriose patalpose žiūrėti tokį televizorių tampa netgi nepatogiau nei įprastą plokščią modelį.
Galima teigti, kad lenktų ekranų idėja kur kas labiau prigijo kompiuterinių monitorių segmente. Ypač ją pamėgo žaidimų entuziastai, kuriems svarbi įtrauki patirtis ir kurie dažniausiai žiūri į ekraną iš vieno, palyginti nedidelio atstumo. Tokiu atveju akys gana greitai pripranta prie kreivės, o naudą – platesnį matymo lauką ir didesnę „įtrauktį“ – pajusti lengviau.
Lenkti televizoriai vis dar egzistuoja ir juos galima rasti parduotuvėse, tačiau modelių pasirinkimas gerokai siauresnis nei tradicinių plokščių ekranų. Labai tikėtina, kad laikui bėgant šių televizorių rinksis vis mažiau vartotojų, o pasiūla dar labiau sumažės.
