Europos Sąjunga (ES) siekia iki 2028 m. visiškai nutraukti rusiškos naftos importą, tačiau šis uždavinys šiuo metu atrodo itin sudėtingas. Nors Lietuva jau 2024 m. nutraukė paskutinius tiekimus ir tapo visiškai nepriklausoma nuo rusiškos naftos, daugeliui kitų Europos valstybių šis tikslas dar tik priešakyje.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pabrėžia, kad Lietuvos pavyzdys rodo – energetinę priklausomybę sumažinti yra įmanoma.
„Lietuva jau įrodė, kad gali pasiekti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – 2022 m. visiškai atsisakėme rusiškų gamtinių dujų, o nuo 2024 m. nebeimportuojame ir rusiškos naftos. Europos mastu tai dar laukia, tačiau kryptis išlieka ta pati – mažesnė priklausomybė nuo nestabilių tiekimo grandinių ir geopolitinių rizikų“, – teigia Ž. Mauricas.
Atsisakyti rusiškos naftos – sudėtingiau nei dujų
Nors nafta, priešingai nei gamtinės dujos, gali būti palyginti lengvai transportuojama tanklaiviais, nemaža dalis Europos valstybių – ypač Vidurio ir Rytų Europoje – iki šiol priklauso nuo sovietmečiu nutiestų vamzdynų, kuriais tiekiama rusiška žaliava. Šių sistemų pakeitimas reikalautų ne tik laiko, bet ir reikšmingų investicijų į infrastruktūrą bei perdirbimo technologijas.
„Be to, kai kurios Europos naftos perdirbimo gamyklos yra pritaikytos būtent rusiškoms žaliavoms. Nusprendus pakeisti tiekėjus, tektų modifikuoti technologinius procesus, o tai greičiausiai turėtų įtakos ir galutinėms kainoms vartotojams“, – sako Ž. Mauricas.
Nors bendra ES priklausomybė nuo rusiškos naftos per kelerius metus smarkiai sumažėjo, dalis Vidurio Europos valstybių tebėra priklausomos nuo šios žaliavos. 2024 m. ES šalys iš Rusijos importavo naftos ir jos produktų už 6,7 mlrd. eurų, o per pirmuosius septynis 2025 m. mėnesius – dar už 3 mlrd. eurų.
„Didžiausios importuotojos šiemet yra Slovakija ir Vengrija, kurių įsigyjamos apimtys sudarė atitinkamai 44,4 proc. ir 43 proc. viso ES rusiškos naftos importo. Mažesnę dalį importuoja Čekija (9,7 proc.) ir Kroatija (2,8 proc.). Šias šalis rusiška nafta pasiekia per sovietmečiu nutiestą „Družba“ vamzdyną, todėl jų priklausomybė išlieka struktūrinė – alternatyvūs tiekimo keliai dar tik kuriami“, – aiškina „Luminor“ ekonomistas.
Dar 2021 m. Rusija buvo didžiausia naftos tiekėja Europai – jos naftos dalis siekė beveik trečdalį rinkos. 2025 m. ši dalis, „Reuters“ duomenimis, sumažėjo iki vos 2 proc., tačiau energetinė priklausomybė nuo Maskvos dar nėra visiškai išnykusi. Šiuo metu ES vis dar importuoja apie 13 proc. dujų iš Rusijos.
„Net jei Europa rastų alternatyvius tiekėjus iš Skandinavijos, Vidurio Rytų ar JAV, rinkai prireiktų laiko prisitaikyti. Rusiškos naftos apimtys, nepasiekiančios Europos, galėtų būti nukreiptos į Aziją, tačiau logistikos iššūkiai ribotų tokias galimybes“, – teigia Ž. Mauricas.
Lietuva turi stiprią energetinę infrastruktūrą – Klaipėdos naftos terminalas ir Mažeikių naftos perdirbimo gamykla leidžia priimti žaliavą iš įvairių tiekėjų ir greitai prisitaikyti prie rinkos pokyčių.
„Tai, kad Lietuvoje turime patirtį ir infrastruktūrą, įrodo, jog energetinė nepriklausomybė yra ne teorinė sąvoka, o strategiškai planuojamas procesas. Europa dar tik žengia keliu, kuriuo Lietuva jau nuėjo. Atsisakyti rusiškos naftos visam žemynui bus sudėtinga, tačiau įmanoma. Kiekvienas žingsnis mažinant priklausomybę nuo Maskvos – investicija į saugesnę ir stabilesnę Europos energetinę ateitį“, – pabrėžia Ž. Mauricas.
