Žiemą sužeisti ar sušalę laukiniai gyvūnai tampa ypač pažeidžiami, o jų išgyvenimas neretai priklauso nuo to, ar žmogus sureaguos greitai ir teisingai. Vis dėlto svarbiausia prisiminti, kad gelbėjant gyvūną būtina saugoti ir save – laukinis gyvūnas iš streso gali kandžiotis, draskytis, o kai kurios rūšys gali platinti ligas.
Radus sužeistą laukinį gyvūną, pirmasis žingsnis turėtų būti kontaktas su atsakingomis tarnybomis. Daugeliu atvejų už pagalbos organizavimą konkrečioje teritorijoje atsakinga savivaldybė, kuri turi užtikrinti gyvūno paėmimą ir nukreipimą pas specialistus arba nurodyti budintį veterinarijos gydytoją. Praktikoje tai ne visuomet vyksta sklandžiai, todėl dažnai tenka skambinti keliais numeriais ir ieškoti sprendimų patiems.
Grečiausias kelias pradėti procesą – kreiptis bendruoju pagalbos numeriu 112, policijai ar viešosios tvarkos tarnyboms. Šios institucijos privalo priimti ir užregistruoti pranešimą, o vėliau perduoti jį atsakingoms grandims. Pagalbos taip pat galima ieškoti miškų urėdijose ar miškų žinybose, kelių priežiūros tarnybose, taip pat laukinės faunos reabilitacijos centruose, kurie dažniausiai veikia regioniniu principu.
Dažnai realiai greičiausiai pasiekiama pagalba būna vietinės gyvūnų globos organizacijos. Net jei jos daugiausia dirba su naminiais augintiniais, tokios organizacijos paprastai padeda susisiekti su reabilitacijos centrais, budinčiais veterinarais ar kitais specialistais ir pataria, ką daryti toliau.
Kartais laikas tampa kritinis, o profesionalios pagalbos reikia laukti per ilgai. Tokiu atveju galima imtis laikinos savipagalbos, tačiau tik tuomet, jei nekeliate pavojaus sau ir nebloginate gyvūno būklės. Svarbu suprasti, kad tikslas nėra gydyti, o stabilizuoti būklę iki perdavimo specialistams.
Žiemą Lietuvoje dažniausiai pagalbos prireikia paukščiams, voverėms, kiaunėms, šeškams, kiškiams ar triušiams. Kartais pasitaiko ir ežių, nors sveiki ežiai šaltuoju sezonu turėtų miegoti. Jie neretai nukenčia, kai žmonės netyčia suardo jų žiemojimo vietas, vykdydami žemės darbus, statybas ar leisdami šunis knaisiotis kupstuose.
Vis dažniau miestuose sutinkamos ir lapės, tačiau su jomis reikia ypatingo atsargumo. Lapė, kuri ryškiai nebijo žmogaus, elgiasi neįprastai ar atrodo apatiška, gali sirgti pasiutlige, todėl prie tokio gyvūno artintis negalima.
Pirmoji pagalba sušalusiam gyvūnui prasideda nuo šilumos. Žinduolių kūno temperatūra paprastai siekia apie 38 °C, o paukščių – net 42–43 °C, todėl atšalęs gyvūnas dažnai bus pastebimai šaltesnis už jūsų delną. Tokiu atveju jį reikia kuo greičiau perkelti į saugią, šiltą aplinką.
Jei esate netoli namų, gyvūną reikėtų kelti tik su storomis pirštinėmis arba per storą audinį ir atsargiai pernešti į vidų. Svarbiausia sudaryti sąlygas, kurios mažina stresą: šilta, tylu ir tamsu. Gyvūną galima dėti po šilumą skleidžiančia lempa, paguldyti ant šildomos pagalvėlės arba naudoti termoforą – šiltu vandeniu pripildytus indus, apvyniotus storu audiniu, kad gyvūnas nenusidegintų.
Jei esate kelyje, gyvūną galima trumpam patalpinti automobilyje, apkloti striuke, antklode ar kitu storesniu audiniu. Patogus sprendimas – kartoninė dėžė, kuri padeda apriboti judesius, sulaiko šilumą ir suteikia tamsos, o tai gyvūnui leidžia nusiraminti.
Jei gyvūnas šlapias, jo būklė gali sparčiai blogėti, nes drėgnas kailis ar plunksnos itin greitai atšaldo kūną. Tokiu atveju būtina jį kuo greičiau nusausinti popieriniais rankšluosčiais arba šiltu, bet ne karštu džiovintuvo oru, kad neperkaistų ir nenusidegintų.
Gelbėjant laukinius gyvūnus būtina įvertinti įkandimų ir ligų riziką. Voverės, kiaunės ir kiti kiauninių šeimos gyvūnai gali platinti pasiutligę, todėl juos liesti galima tik tuomet, kai nėra jokios kitos išeities, ir tik su storomis pirštinėmis arba per storą medžiagą. Jei gyvūnas aktyvus, prie jo geriau nesiartinti ir laukti specialistų.
Klausimas, ar duoti vandens ir maisto, dažnai iškyla savaime, tačiau čia svarbu laikytis atsargumo. Labai sušalęs gyvūnas dažniausiai nenorės nei gerti, nei valgyti, o bandymas jį maitinti gali pakenkti. Jei gyvūnas stabilus ir ilgiau lieka jūsų globoje, galima labai atsargiai pasiūlyti šiek tiek pasaldinto vandens, geriausia su gliukoze, lašą po lašo, naudojant pipetę.
Niekada negirdykite be sąmonės esančio gyvūno. Skystis gali patekti į kvėpavimo takus ir sukelti užspringimą arba dar labiau apsunkinti kvėpavimą, todėl tokia „pagalba“ gali baigtis tragiškai.
Laukiant pagalbos arba pervežant gyvūną į kliniką, saugiausia jį laikyti kartoninėje dėžėje, išklotoje sausu popieriumi arba minkštu audiniu. Namuose gyvūno nereikėtų laikyti virtuvėje ar vonioje, nes chemikalų, dujų, dažų ar tirpiklių garai ir stiprūs kvapai jam ypač kenkia. Taip pat būtina užtikrinti, kad laukinis gyvūnas neturėtų jokio kontakto su naminiais augintiniais.
Jei pagalbos tenka laukti lauke, gyvūno negalima guldyti tiesiai ant šaltos žemės, nes taip jis dar labiau atšals. Taip pat nereikėtų naudoti vatos ar audinių su išlindusiomis gijomis, nes gyvūnai gali jas praryti arba į jas įsipainioti. Tokiais atvejais gali būti užveržtos galūnės, sutrikti kraujotaka ir grėsti audinių žūtis.
Esant didelėms, atviroms žaizdoms ir gausiam kraujavimui, svarbiausias faktorius yra laikas, tačiau prioritetas visada išlieka jūsų saugumas. Jei turite pirštines, ant žaizdos galima uždėti sterilų tvarstį ar gazinį kompresą ir švelniai pritvirtinti, tačiau jo negalima užveržti taip, kad būtų sutrikdyta kraujotaka.
Žaizdų negalima plauti spiritiniais tirpalais ar vandenilio peroksidu, nes tai gali pažeisti audinius ir pabloginti gijimą. Jei būtina, žaizdą galima švelniai praplauti neagresyvia dezinfekcine priemone, tačiau pagrindinis tikslas – kuo greičiau perduoti gyvūną specialistams.
Maitinant sužeistus laukinius gyvūnus dažnai daromos pavojingos klaidos, todėl bendroji taisyklė yra paprasta: sužeistų, po smūgio ar avarijos nukentėjusių gyvūnų nemaitinkite. Tokiais atvejais jie gali būti patyrę vidinių sužalojimų, smegenų sutrenkimą ar rijimo sutrikimų, o maistas gali pabloginti būklę.
Išimtys galimos tik tuomet, kai kalbama apie jauniklius arba stabilios būklės gyvūnus, kuriuos neišvengiamai tenka trumpam laikyti ilgiau. Net ir tada maistas turi būti parenkamas itin atsargiai, geriausia pasitarus su reabilitacijos centru, nes netinkamas racionas gali sukelti rimtų komplikacijų.
Ypač dažna klaida – žindomus žinduolių jauniklius girdyti karvės pienu. Daugeliui rūšių jis netinka dėl laktozės ir per mažo riebalų kiekio, todėl vietoj pagalbos gali sukelti virškinimo sutrikimus ir dehidrataciją.
Svarbu prisiminti ir teisinius apribojimus: ilgalaikis laukinių gyvūnų laikymas be specialaus leidimo yra neteisėtas. Gyvūną reikia kuo greičiau perduoti reabilitacijos centrui, veterinarijos įstaigai ar atsakingoms tarnyboms, kurios turi teisę juo rūpintis.
Dideli laukiniai žinduoliai, tokie kaip šernai, elniai ar briedžiai, yra atskira kategorija, kur geriau nesikišti. Sužeistas ar išsigandęs didelis gyvūnas gali būti ypač pavojingas, todėl tokiu atveju būtina kuo greičiau informuoti tarnybas ir laukti saugioje vietoje.
Svarbiausia taisyklė gelbstint laukinius gyvūnus išlieka tokia pati: kuo greičiau susisiekti su specialistais, o pačiam veikti tik tada, kai esate saugus, jūsų veiksmai nepablogins gyvūno būklės ir pagalba tikrai būtina čia ir dabar. Tokiais atvejais net paprasta šiluma, ramybė ir teisingas transportavimas gali tapti esminiu žingsniu, išgelbstinčiu gyvybę.
