2026 m. sausio 19 d. Romoje, sulaukęs 93 metų, mirė Valentino Garavani – vienas didžiausių XX ir XXI amžių mados kūrėjų, legendinių mados namų „Valentino“ įkūrėjas. Jis užgeso savo rezidencijoje Romoje, apsuptas artimiausių žmonių, apie tai pranešė jo fondo atstovai.
Jo mirtis tapo šoku mados industrijai ir aukštosios mados gerbėjams visame pasaulyje. Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni pavadino Valentino „neginčijamu stiliaus meistru ir amžinu Italijos aukštosios mados simboliu“, kurio palikimas įkvėps ir ateities kartas.
Valentino Clemente Ludovico Garavani gimė 1932 m. gegužės 11 d. Vogheroje, Italijoje. Nuo mažų dienų jis jautė aistrą grožiui ir dizainui, o tai būsimą kūrėją vos 17-os atvedė į Paryžių studijuoti prestižinėje Chambre Syndicale de la Couture Parisienne (Paryžiaus aukštosios mados sindikato mokykloje) ir École des Beaux‑Arts – Nacionalinėje aukštojoje dailės mokykloje.
Ten jis mokėsi ir stažavosi pas tokius meistrus kaip Guy Laroche ir Jean Dessès – vieną žymiausių 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių aukštosios mados kūrėjų. Vėliau Valentino grįžo į Italiją, tęsė mados studijas Milane ir galiausiai sukūrė savo mados imperiją.
Karjerą jis pradėjo nuo nedidelio atelje Romoje. Apsiriboti mažu verslu Valentino neketino – ryžtingai ėjo savo svajonės link: kurti gražius drabužius moterims. Praėjus vos keliems mėnesiams po atelje atidarymo, jis surengė savo pirmąjį kolekcijos pristatymą.
1960 metais kartu su artimu gyvenimo ir verslo partneriu Giancarlo Giammetti jis Romoje įkūrė mados namus „Valentino“.
Dažnai teigiama, kad prekių ženklo žinomumą ypač išaugino aktorė Elizabeth Taylor, tapusi viena pirmųjų garsenybių klienčių. Tai gerokai pakėlė dar jauno prekės ženklo statusą – juo susidomėjo ir kitos žvaigždės. Pirmasis didelis „Valentino“ pristatymas įvyko jau 1962 m., kai buvo pademonstruota kolekcija „Palazzo Pitti“.
Jau pirmosios kolekcijos atkreipė pasaulio elito dėmesį, o „Valentino“ vardas greitai tapo prabangaus, elegantiško ir nepriekaištingo stiliaus sinonimu.
Karališkoji raudona – vizitinė kortelė
Viena ryškiausių Valentino stiliaus ypatybių tapo atspalvis, žinomas kaip „Valentino red“ – gilios, sodrios, Ispanijos kultūros įkvėptos raudonos spalvos tonas. Ši spalva ne tik skambėjo jo kultinėse kolekcijose, bet ir tapo nuolatiniu mados namų simboliu.
2007 m. parodydamas savo paskutinę kolekciją kaip kūrybos vadovas, Valentino finalui į sceną išleido visas manekenes, vilkinčias raudonas sukneles.
2007 m. rugsėjį jis paskelbė pasitraukiantis iš aktyvios mados industrijos. Vis dėlto mados namų „Valentino“ likimu jis domėjosi visą likusį gyvenimą. Iki pat 2008 m. jis išliko pagrindiniu dizaineriu, nors bendrovė tuo metu jau kelis kartus buvo parduota skirtingoms valdančiosioms įmonėms.
Valentino buvo ne tik žinomas mados kūrėjas – jį vadino „paskutiniuoju mados imperatoriumi“ dėl milžiniškos įtakos pasaulinei aukštajai madai ir gebėjimo derinti tradicijas su šiuolaikiškumu. Jo vardas tapo klasikinės elegancijos simboliu ir etalonu kelioms kartoms.
2008 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Valentino: paskutinis imperatorius“ („Valentino: The Last Emperor“), pasakojantis apie užkulisinį aukštosios mados pasaulį, kūrybinį procesą ir įspūdingą dizainerio karjerą, taip pat apie ilgamečius jo profesinius ir asmeninius ryšius su Giancarlo Giammetti.
Už mados podiumų ribų Valentino figūra ir stilius pasirodydavo ir masinėje kultūroje: jis minimas filme „Velnias dėvi Prada“, kuriame mados pasaulis tampa ne tik fonu, bet ir viena centrinių temų.
2023 m. gruodį Valentino buvo įteiktas apdovanojimas už išskirtinius pasiekimus per „British Fashion Awards“ ceremoniją, vykusią Londono Karališkajame Alberto rūmuose.
Žvaigždės, karališkosios šeimos ir raudonieji kilimai
Valentino rengė ryškiausias savo laikmečio moteris. Jis garsėjo tuo, kad su svarbiausiomis klientėmis dirbdavo asmeniškai – tai nebuvo vien graži legenda. Jis pats priimdavo garsenybes salonuose Romoje, domėdavosi jų skoniais, gyvenimo būdu, kviesdavo į primatavimus ir aptardavo kiekvieną būsimo drabužio detalę.
Tarp jo žvaigždžių klienčių buvo Grace Kelly, Ispanijos karalienė Sofija, Švedijos ir Nyderlandų princesės, kino žvaigždės Sophia Loren, Elizabeth Taylor, Julia Roberts, Nicole Kidman, Jennifer Lopez, Jane Fonda, Anne Hathaway.
Valentino yra pasakojęs, kad gali pakeisti suknelę paskutinę akimirką – likus vos kelioms valandoms iki žvaigždės pasirodymo ant raudonojo kilimo, nes „tikras grožis nepakelia kompromisų“.
Viena žymiausių istorijų susijusi su Jacqueline Kennedy Onassis. 1968 m., kai Džekė Kennedy antrąkart ištekėjo už milijardieriaus Aristotle Onassis, ji būtent Valentino patikėjo savo vestuvinio garderobo kūrimą.
Nors suknelė visuomenei ir žiniasklaidai nebuvo iki galo pristatyta, tai, ką Valentino sukūrė Jacqueline, imta laikyti elegancijos ir prabangos etalonu – tai dar labiau sustiprino mados namų reputaciją kaip išskirtinio ženklo aukščiausio rango moterims.
8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose princesė Diana dažnai buvo matoma vilkinti „Valentino“ sukneles, ypač labdaros renginiuose ir oficialiuose banketuose. Jos įvaizdis vienoje kelionėje į Afriką – vilkint raudoną „Valentino“ vakarėlio suknelę – tapo ikonišku. Kilni elegancija, švarių linijų paprastumas ir spalva, pabrėžianti jos charizmą, padėjo mados namams dar labiau sustiprinti tarptautinį statusą ir išpopuliarėti už Italijos ribų.
Audrey Hepburn – dar viena legendinė Valentino klientė. 8-ojo dešimtmečio pradžioje dizaineris sukūrė jai sidabro atspalvio vakarėlio suknelę, kurią aktorė pasirinko pasirodymui vienos Holivudo premjeros metu.
Hepburn vertino drabužius, kurie pabrėžia natūralumą ir liauną figūrą, ir sakė, kad Valentino stilius „niekada nesistengia dominuoti, o visuomet išryškina moters privalumus“. Ši reputacija pelnė prekės ženklui didelę Holivudo „senosios mokyklos“ aktorių pagarbą.
Amerikiečių aktorė Gwyneth Paltrow ne kartą pasirodė premjerose ir apdovanojimų ceremonijose vilkėdama „Valentino“ sukneles – stilistų teigimu, jos įvaizdžiai raudonuosiuose kilimuose tapo šiuolaikinės klasikinės elegancijos pavyzdžiais.
Sophia Loren ir Valentino – abu laikomi Italijos kultūros simboliais. Dizaineris ne kartą yra sakęs, kad jos natūrali charizma ir stipri moteriškumas idealiai dera su jo kuriamais drabužiais, kuriuos jis kuria ne šou, o žmogui, kuris tuose drabužiuose gyvena, o ne tik juos dėvi. Šis bendradarbiavimas dar labiau įtvirtino prekės ženklą kaip ne tik komercinį, bet ir kultūrinį fenomeną.
Valentino kūriniai ne tik puošė garsenybes – jie formavo visos epochos vizualinį veidą, jungdami aukštąją madą su XX ir XXI amžių kultūros tendencijomis.
2009 m. dokumentiniame filme „Valentino: The Last Emperor“ parodyta, kaip kūrėjas asmeniškai dalyvavo kolekcijų rengime, matavimuose aktorėms ir individualių spintų sudaryme, kiekvienai klientei siekdamas suteikti išskirtinumo ir prabangos pojūtį.
Apdovanojimai, asmenybė ir palikimas
Valentino buvo įvertintas daugybe apdovanojimų už indėlį į madą ir meną. Jis apdovanotas aukščiausiais valstybingumo ženklais – tarp jų Italijos ir Prancūzijos riterių ordinais – bei tarptautiniais prizais už kūrybą ir nuopelnus aukštajai madai.
Po ilgos karjeros 2008 m. jis oficialiai pasitraukė iš aktyvaus darbo, tačiau ir toliau išliko įtakinga figūra mados pasaulyje – dalyvavo madų pristatymuose, kultūriniuose renginiuose, rėmė jaunuosius dizainerius.
Valentino buvo ne tik iškilus dizaineris, bet ir spalvinga asmenybė: jis mėgo meną, vakarėlius, keliones ir brangino artimuosius, tarp jų – Giancarlo Giammetti, su kuriuo jį siejo daugelį metų trukusi profesinė ir asmeninė partnerystė, ir Bruceʼą Hoeksema, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo jo partneris, o vėliau tapo įmonės viceprezidentu.
Valentino Garavani niekada nebuvo vedęs. Jis garsėjo meile savo mopsams – jų turėjo net šešis. Be Giammetti, jį siejo itin artima draugystė su italų aktore Marilù Tolo – jis pats ją vadino vienintele moterimi, kurią iš tiesų mylėjo.
Mados pasaulis atsisveikina su žmogumi, kurio kūriniai tapo kelių kartų kultūrinės atminties dalimi. Atsisveikinimas su Valentino vyks pagarbiame ir meilės jo palikimui kupiname kontekste, o jo indėlis į madą ir estetiką išliks nepraeinamas.
