Žiemos mėnesiais dauguma daržininkų šiltnamį ar tunelį tiesiog „pamiršta“ iki pavasario. Tačiau žemė po danga tuo metu vis tiek „dirba“ – joje vyksta biologiniai procesai, kuriems būtina drėgmė. Paprastas triukas – sniego supylimas į šiltnamį ar tunelį – padeda išsaugoti gyvybingą dirvožemį, apsaugo jį nuo išdžiūvimo ir gilaus įšalo bei palengvina pavasarinius darbus.
Šiltnamis ar tunelis saugo augalus nuo šalčio, tačiau kartu atskiria dirvožemį nuo to, ko jam labiausiai reikia – natūralių kritulių. Augalų vegetacijos metu paprastai prisimename reguliariai laistyti, tačiau žiemą šiltnamį dažnai paliekame likimo valiai. Tai klaida, nes lietus, sniegas, šerkšnas ar rasa po danga nepatenka, o žemė per kelias savaites pamažu išdžiūsta.
Vanduo yra būtina sąlyga visiems biologiniams procesams. Dirvožemio mikroorganizmai ir smulkioji fauna žiemą nepranyksta, tik sulėtina savo veiklą. Tačiau be drėgmės jie žūsta, o dirvožemis tampa skurdus ir „negyvas“ – pavasarį jį tenka ilgai atgaivinti.
Kodėl verta nešti sniegą į šiltnamį ar tunelį?
Nešdami sniegą į šiltnamį, elgiamės taip, kaip tai vyksta natūraliai atviroje erdvėje. Tirpstantis sniegas pamažu įsigeria į dirvožemį, tolygiai jį drėkina ir nesukelia staigių drėgmės šuolių. Tai gerokai palankiau žemei nei vienkartinis, intensyvus palaistymas.
Sniego vanduo suaktyvina organinių medžiagų skaidymąsi, palaiko maisto medžiagų apytaką ir padeda išsaugoti jų prieinamumą augalams, kurie po danga bus sodinami pavasarį. Taip dirvožemis išlieka gyvas, o augalai startuoja geresnėmis sąlygomis.
Sniego sluoksnis veikia kaip natūrali termoizoliacija. Jis saugo žemę nuo gilaus įšalo, neleidžia jai stipriai susispausti ir sudaryti kietą, nelaidžią plutą. Dėl to dirvožemio struktūra pavasarį būna puresnė ir lengviau dirbama. Tokios sąlygos taip pat padeda išlikti naudingiems mikroorganizmams, kurie atšilus orams greičiau vėl tampa aktyvūs.
Ar žiemą šiltnamio durys turi būti atviros, ar uždarytos?
Dažnai manoma, kad sandariai uždarytas šiltnamis žiemą padeda sumažinti kenkėjų ir ligų plitimą. Praktikoje rezultatas dažnai būna priešingas. Sausa, atšalusi žemė praranda didelę dalį biologinio aktyvumo, o daugelis patogenų vis tiek geba išgyventi nepalankiomis sąlygomis. Pavasarį tokį dirvožemį tenka intensyviai gaivinti, o jauni augalai nuo pat pradžių kovoja dėl vandens ir maisto medžiagų.
Palikti duris atviras visai žiemai taip pat nėra geras sprendimas. Skersvėjai smarkiai išdžiovina žemę, o sniegas sunešamas tik ties atviromis durimis, todėl jis nepaskirstomas tolygiai. Be to, stiprus vėjas gali pažeisti konstrukciją.
Stipriausių šalčių ir vėjuotų orų metu tunelis turėtų būti uždarytas, bet atlydžio metu jį verta praverti. Kad dirvožemis būtų apsaugotas nuo išsausėjimo ir gilaus įšalo, viduje ant žemės reikėtų išsklaidyti sniego sluoksnį.
Kiek ir kada vertėtų įnešti sniego?
Geriausias metas papildyti sniegą šiltnamyje dažniausiai būna sausio pabaigoje. Tuomet bent iš dalies iššąla kenkėjai, o kartu paruošiama žemė pavasariui. Sluoksnis, kurio aukštis apie 50–80 cm, visiškai pakanka, kad apsaugotų dirvožemį nuo įšalo ir sukauptų jam pakankamai drėgmės.
Esant menkiems krituliams, sniegą verta nešti reguliariai, o esant gausiems – stebėti jo svorį ant stogo. Šlapias, sunkus sniegas gali pažeisti konstrukciją, todėl jį nuo stogo reikia atsargiai pašalinti.
Naudojant sniegą šiltnamio žemei drėkinti, dirvožemis išlieka gyvas, drėgnas ir pasiruošęs naujam sezonui. Pavasarį tai atsiperka geresniu augalų augimu ir gausesniu derliumi. Tai paprastas įprotis, kuris suteikia didelę naudą ir padeda dirbti drauge su gamta, o ne prieš ją.
