Besikeičianti geopolitinė aplinka ir globalios ginklavimosi varžybos lėmė, kad kariuomenės vis daugiau investuoja į autonomines sistemas. Jungtinė Karalystė aiškiai įvardijo savo kryptį 2025 m. Gynybos strateginėje apžvalgoje. Royal Navy laivynas turi remtis vadinamuoju „high–low mix“ modeliu – klasikinių karo laivų, lėktuvų ir sraigtasparnių deriniu su bepiločių oro, antvandeninių ir povandeninių platformų flotile.
Toks modelis leidžia brangiausias, sudėtingiausias ir žmogaus įgulos reikalaujančias platformas naudoti tik ten, kur jos būtinos, o pavojingiausias, monotoniškas ar logistikos užduotis perduoti autonominiams įrenginiams. Taip ne tik didinamas visos flotilės efektyvumas, bet ir mažinama rizika žmonėms.
Vienas iš pagrindinių šio požiūrio ramsčių – programa „Atlantic Bastion“. Ji numato sukurti skaitmeninį tinklą, skirtą povandeninių laivų aptikimui ir sekimui Atlanto vandenyne, Šiaurės jūroje ir Arkties regione. Pagrindinį vaidmenį šiame tinkle atliks autonominiai „medžiotojai“, veiksiantys skirtinguose jūrinės aplinkos lygiuose – nuo oro ir vandens paviršiaus iki gelmių.
Tokiu būdu kuriamas daugiasluoksnis, tarpusavyje sujungtų sistemų tinklas. Jį sudaro bepiločiai orlaiviai, antvandeniniai ir povandeniniai aparatai, jutiklių bojos, radarai ir įvairūs sensoriai. Visa surinkta informacija realiuoju laiku perduodama į valdymo centrus, kur priimami taktiniai sprendimai ir koordinuojamos karinės operacijos.
„Proteus“ – autonominė jėgos demonstracija
Vienas įspūdingiausių šios naujosios koncepcijos elementų – autonominis sraigtasparnis „Proteus“. Jis sukurtas „Leonardo“ gamykloje Jevilyje ir paremtas civilinio sraigtasparnio AW09 konstrukcija. Tai pilno dydžio orlaivis, sveriantis apie tris tonas ir galintis pakelti iki vienos tonos naudingąją apkrovą.
„Proteus“ pasiekia maždaug 260 km/val. greitį ir ore gali išbūti apie penkias valandas. Toks skrydžio trukmės ir greičio derinys leidžia jam atlikti platų užduočių spektrą dideliuose jūriniuose rajonuose, nepririšant prie konkrečių laivų ar artimų bazių.
Pagrindinė užduotis – povandeninių laivų medžioklė
Pagrindinė „Proteus“ paskirtis – kova su povandeniniais laivais. Tačiau jo funkcijos tuo tikrai neapsiribos. Sraigtasparnis turi sustiprinti pilotuojamų sraigtasparnių „Merlin“ ir „Wildcat“ bei naikintuvų F-35B pajėgumus, perimdamas dalį rizikingų ar rutininių užduočių ir taip saugodamas pilotus ir brangiausias platformas.
Praktikoje tai reiškia, kad „Proteus“ galės vykdyti tiek sudėtingas žvalgybos ir jūrinio patruliavimo misijas, tiek paprastesnes. Vienas iš pavyzdžių – logistikos užduotys, pavyzdžiui, atsargų transportavimas tarp laivų ar nuo kranto į laivus, kai tokios misijos būtų pernelyg rizikingos arba ekonomiškai nenaudingos naudojant pilotuojamus orlaivius.
Modulinė įranga ir augantis autonomijos lygis
Sraigtasparnyje įrengta modulinė krovininė sekcija, kuri leidžia montuoti įvairią specializuotą įrangą: sonarines bojas, jūrinius radarus, įvairius sensorius ir ryšio sistemas. Toks modulinis principas suteikia didelį lankstumą – tas pats orlaivis gali būti greitai pritaikytas skirtingoms misijoms, keičiant tik jo įrangos komplektą.
Svarbu ir tai, kad „Proteus“ nėra klasikinis nuotoliniu būdu valdomas dronas. Jis jau dabar pasižymi aukštu autonomijos lygiu – geba priimti sprendimus pagal savo programinę įrangą, o žmogaus įsikišimas reikalingas tik svarbiausiais momentais ar nustatant užduočių parametrus. Planuojama, kad toliau vykstant bandymams, jo savarankiškumas dar labiau didės, leisdamas sraigtasparniui veikti dar laisviau ir efektyviau sudėtingose jūrinėse operacijose.
Tokios autonominės platformos, kaip „Proteus“, žymi aiškią artėjančios ateities kryptį – karas jūroje vis labiau grindžiamas išmaniosiomis, tarpusavyje susietomis mašinomis, kurios geba veikti savarankiškai ir išplečia žmogaus galimybių ribas pavojingiausiose pasaulio vietose.
