Berlyne atliktas neįprastas eksperimentas aiškiai parodė, kokie pažeidžiami gali būti skaitmeniniai navigacijos sprendimai susidūrus su nestandartinėmis manipuliacijomis. Menininkas Simonas Weckertas sugebėjo įtikinti „Google Maps“ algoritmus, kad vienoje miesto gatvėje susidarė didžiulė spūstis, nors realybėje ten beveik nebuvo automobilių.
Techninė šio „nulaužimo“ pusė buvo itin paprasta. Weckertas surinko beveik šimtą senų išmaniųjų telefonų, kiekviename jų įjungė „Google Maps“ programą ir visus sudėjo į įprastą sodo vežimėlį. Lėtai vaikščiodamas ramiomis miesto gatvėmis, jis sistemai imitavo lėtai judančių transporto priemonių eilę.
„Google“ algoritmai greitai sureagavo į vienoje vietoje sutelktus aktyvius įrenginius: nagrinėjamas kelio ruožas žemėlapyje nusidažė tamsiai raudona spalva. Navigacija ėmė perplanuoti realių vairuotojų maršrutus ir siūlyti jiems apvažiavimus aplink neegzistuojančią spūstį.
Akcija greitai išplito internete. Weckerto projektas aiškiai parodė svarbų aspektą: navigacijos paslaugos eismo vaizdą formuoja išskirtinai pagal vartotojų įrenginių siunčiamus signalus. Sistema traktavo grupę lėtai judančių telefonų kaip tipinę automobilių spūstį.
Pats projekto autorius pabrėžė, kad siekė ne tik surengti pokštą, bet ir parodyti, kokią didelę įtaką didieji duomenys daro kasdieniam gyvenimui. Pasak menininko, žmonės pernelyg aklai pasitiki virtualiais žemėlapiais, pamiršdami, kad skaitmeninis tikrovės sluoksnis gana lengvai iškreipiamas.
„Google“ atstovai situaciją pakomentavo su lengva ironija, teigdami, kad tokie atvejai padeda tobulinti paslaugą. Bendrovė pripažino, jog šiuo metu sistemai vis dar sudėtinga atskirti realų eismą nuo specifinių scenarijų, tokių kaip pasivaikščiojimas stumiant vežimėlį su dešimtimis išmaniųjų telefonų.
