1519 m., kai ispanų teritorijų užkariautoriai pasiekė actekų sostinę Tenočtitlaną, jie užfiksavo egzistuojant neįprastą „vivariumą“, kurį pavadino „Pabaisų namais“. Šiandien ši vieta dažniausiai vadinama Montezumos zoologijos sodu – to meto actekų imperijos valdovo garbei. Vis dėlto iki visai nesenų laikų nebuvo jokių tvirtų įrodymų, kad čia iš tikrųjų buvo laikomi laukiniai gyvūnai.
Naujausioje knygoje „The Captive Animals of the Ancient City of Tenochtitlan“ archeologas Israelis Elizalde Mendezas pateikia įtikinamus įrodymus, jog miesto centre veikė tikra menadžerija. Analizuodamas 28 gyvūnų skeletus, rastus aukojimo duobėse, tyrėjas pastebėjo, kad daugelis jų turėjo traumų, sąnarių ligų ar infekcijų – tokių sveikatos sutrikimų, kurie laukinėje gamtoje praktiškai nepaliktų gyvūnui šansų išgyventi.
Tai leidžia daryti išvadą, kad jaguarai, pumos, vilkai ir ereliai buvo ilgą laiką laikomi nelaisvėje ir prižiūrimi žmonių, prieš galiausiai atsidurdami ant aukojimo altorių.
Vieta prie rūmų ir ritualinė paskirtis
Pasak Elizalde Mendeso, vadinamasis zoologijos sodas iš tikrųjų susidėjo iš dviejų atskirų kompleksų, tarp jų ir paukščiams skirtos voljerų zonos. Actekai šias vietas vadino Totcalli, t. y. „Paukščių namais“.
Ispanų vienuolis Bernardino de Sahagún, savo garsiame „Florencijos kodekse“ (XVI a. dokumente, aprašančiame actekų gyvenimą ir papročius prieš ispanų užkariavimą), šį kompleksą pervadino „Pabaisų namais“. Jis minėjo, kad čia buvo laikomos lapės, pumas, gyvatės, varlės, o taip pat lokiai ir bizonai, nors šių gyvūnų palaikų Tenočtitlane kol kas nerasta.
Tenočtitlano žemėlapis, kurį sukūrė konkistadoras Hernanas Kortesas, rodo, kad Montezumos menadžerija buvo įrengta iškart už vadinamojo „šventojo aptvaro“, šalia valdovo rūmų. Elizalde Mendezas teigia, kad gyvūnai čia buvo laikomi ne tam, kad juos stebėtų ar jais žavėtųsi, o pirmiausia kaip nuolatinis aukų šaltinis šventikams.
Actekų tikėjimuose gyvūnai buvo laikomi „dievų maistu“, todėl Totcalli nebuvo tipiškas zoologijos sodas šiuolaikine prasme. Tai buvo religinis kompleksas, aprūpinęs Tenočtitlano dvasinę elitą ritualinei veiklai būtinais gyvais sutvėrimais. Čia laikyti gyvūnai atliko sakralinį vaidmenį – per kruvinas aukas jie turėjo padėti palaikyti pusiausvyrą tarp žmonių pasaulio ir dievų, užtikrinti kosmoso tvarką ir imperijos klestėjimą.
