Prieš pavasarinius sėjus ir sodinimus verta pasirūpinti dirvos kokybe – tam puikiai tinka žalioji trąša, sėjama kaip priešsėlis. Tinkamai parinkti ir pasėti augalai ne tik pagerina dirvožemio struktūrą ir derlingumą, bet ir sumažina piktžolių bei ligų riziką. Žemiau – aiškiai ir glaustai apie tai, kodėl verta sėti priešsėlį ir kokius augalus pasirinkti.
Kiekvienas daržininkas svajoja apie derlingą ir gyvybingą dirvą. Dažnai kalbama apie posėlį, sėjamą rudenį, kuris saugo dirvą per žiemą. Tačiau ankstyvą pavasarį verta prisiminti ir priešsėlį – tai žaliosios trąšos augalai, kurių pagrindinis tikslas yra pagerinti dirvos kokybę, o ne gauti derlių.
Priešsėlis gerina dirvos struktūrą ir laidumą vandeniui bei orui, didina humuso kiekį ir praturtina dirvą maistinėmis medžiagomis. Be to, tankiai augantys žaliosios trąšos augalai slopina piktžoles, saugo paviršių nuo išdžiūvimo ir erozijos, o jų šaknys ir antžeminė masė vilioja naudingus mikroorganizmus bei sliekus.
Žaliosios trąšos ypač svarbios auginant reiklias kultūras, tokias kaip pomidorai ar agurkai. Prieš sėjant priešsėlį, būtina tinkamai paruošti vietą: pašalinti piktžoles ir supurenti dirvą. Tuomet išbarstomi sėklos, lengvai užberiami plonu žemės sluoksniu, paviršius šiek tiek suspaudžiamas (pvz., voleliu), o lysvė palaistoma.
Vėliau reikia palaukti, kol augalai sudygs ir pasieks maždaug 20 cm aukštį. Tuomet žalioji masė nupjaunama ir įkasa į dirvą – taip ji tampa natūralia trąša. Paprastai priešsėlis auga 4–10 savaičių, priklausomai nuo pasirinktos rūšies. Svarbu nebelaukti iki žydėjimo pradžios. Po augalų įkasimo reikėtų palaukti dar 2–3 savaites prieš sėjant ar sodinant pagrindines daržoves.
Ką sėti kaip priešsėlį?
Norint, kad žalioji trąša atliktų savo funkciją, svarbu pasirinkti tinkamas augalų rūšis. Jie turi sudaryti tankų lapiją, kuri apsaugos dirvos paviršių nuo išdžiūvimo ir erozijos. Dažniausiai pasirenkami ankštiniai ar kiti azotu dirvą praturtinantys augalai, tačiau svarbu atsižvelgti ir į konkrečios rūšies poreikius. Štai populiariausi augalai priešsėliui:
Baltoji garstyčia – ypač naudinga, jei planuojama auginti pomidorus ar bulves. Ji pasižymi fitosanitarinėmis savybėmis – padeda mažinti ligų ir kenkėjų plitimą. Mėgsta saulėtas vietas ir priemolio–priesmėlio dirvas.
Mėlynžiedė facelija – gerina dirvos aeraciją, vilioja apdulkintojus ir pakelia trumpus šalčius. Nereikli, auga beveik bet kur, tačiau nemėgsta rūgštaus dirvožemio.
Lubinas – vertingas azoto šaltinis, todėl ypač tinka skurdžioms, maisto medžiagų stokojančioms dirvoms. Auga įvairiose žemėse, tačiau nemėgsta vandens sąstovio.
Dobilas (baltasis ir raudonasis) – į dirvą išskiria daug azoto. Mėgsta saulėtas vietas ir sunkesnį, visada šiek tiek drėgną dirvožemį.
Paprastoji vika – ankštinis augalas, kaupiantis azotą ir praturtinantis juo dirvą. Gerai auga saulėtoje vietoje, kur pakanka drėgmės. Labai tinka daržų lysvėms.
Aliejinis ridikas – labai gerai purena ir giliai ardo dirvą dėl stiprios šaknų sistemos. Gerai auga sunkiose, molingose žemėse. Ypač naudingas prieš auginant burokėlius ir bulves.
Pelušė – tinkama silpnesnėms dirvoms. Greitai auga, duoda daug žaliosios masės, kuri, įkasta į dirvą, praturtina ją maisto medžiagomis.
Priešsėlio sėjos laikas priklauso nuo pasirinktos augalų rūšies. Dažniausiai sėjama nuo kovo mėnesio, kai nebelieka šalnų, o dirva tampa pakankamai sausa ir puri. Kai kurie sodininkai dalį žaliosios trąšos sėja ir rudenį, rinkdamiesi žiemojančias rūšis. Pavasarinę sėją verta pradėti tada, kai dirva jau galima lengvai įdirbti ir ji nebesulimpa į sunkias grumstas.
