Ilgą laiką Indijos gyventojai tikėjo matantys vieną iš sunkiausiai besiverčiančių miesto žmonių. Vyras, vardu Mangilalas, dažnai buvo pastebimas judantis ant nedidelės medinės platformos, vietoje kojų naudodavęs ratus, o rankas saugodavęs su batais. Jis sėdėdavo šaligatviuose ir tylėdavo, todėl aplinkiniams atrodė kaip tylus, neįgalus ir visiškai vienišas žmogus.
Bet tai, kas buvo atskleista per valdžios vykdytą socialinę kampaniją, pribloškė net visko mačiusius pareigūnus. Kai miesto institucijos pradėjo tvarkyti viešąsias erdves ir šalinimo iš gatvių kampaniją, Mangilalas buvo vienas iš pirmųjų, kuriam buvo suteikta pagalba.
Jis buvo išvežtas, aprūpintas švariais drabužiais, tačiau visai netrukus paaiškėjo, kad tariamas vargšas gyvena visai kitaip nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Pradėtas tyrimas parodė netikėtiną vaizdą – vyras turėjo ne tik gyvenamąją vietą, bet ir keletą vertingų turtų.
Istorija pasiekė žiniasklaidą, o tuo pačiu ir visuomenės pasipiktinimą. Žmonės, kurie tikėjo padedantys benamiui, sužinojo, kad jų aukos keliaudavo ne būtiniausiems poreikiams, bet skolinimui ir pelno gavimui. Tai viena iš tų situacijų, kuri priverčia susimąstyti, kiek iš tiesų žinome apie tuos, kuriems padedame gatvėje.
Ne viskas taip, kaip atrodo
Ilgą laiką Mangilalas buvo žinomas kaip tylus elgeta viename iš didžiausių Indoro turgaus rajonų. Niekada tiesiogiai neprašydavo išmaldos, dažniausiai sėdėdavo vienoje vietoje, sukurdamas bejėgiškumo įspūdį. Jis nenaudojo agresyvių ar įkyrių priemonių, todėl pelnė aplinkinių pasitikėjimą. Žmonės matydami jį, jautė užuojautą ir neretai palikdavo pinigų.
Vietos pareigūnai patvirtino, kad vyras judėdavo su specialia platforma, rankas dengdavo batais ir beveik niekada nekalbėdavo. Būtent tai sustiprino įspūdį, jog šis žmogus gyvena visiškoje nepriteklių ir be pagalbos nesugebėtų išgyventi. Tačiau ši iliuzija netruko subyrėti vos pradėjus rinkti daugiau informacijos apie jį.
Valstybės institucijoms pradėjus kampaniją prieš elgetavimą, buvo imtasi ne tik paslėptų vietų patikrinimo, bet ir kiekvieno iš paimtų iš gatvės žmonių tapatybės tikrinimo. Būtent tada paaiškėjo, kad Mangilalas turi įregistruotą nekilnojamąjį turtą, transporto priemonių ir net verslą, kuris jam kasdien atneša pajamas.
Tikslas – ne bausti, o atkurti teisingumą
Indoro rajono magistrato pateikti duomenys atskleidė tikslų Mangilalo turto vaizdą. Jis turėjo trijų aukštų nuosavą namą, kitą privatų būstą ir dar vieną butą, kurį jam buvo suteikusi valstybė pagal socialinės pagalbos programą. Vyras taip pat valdė autorikšas ir automobilį, kurį nuomodavo kitiems. Tai ne tik rodė finansinę nepriklausomybę, bet ir įrodė, kad jo statusas – sąmoningai suvaidintas.
Pokalbio su valdžios atstovais metu Mangilalas pripažino, kad pinigai, kuriuos surinkdavo gatvėse, buvo investuojami į trumpalaikes paskolas vietiniams prekeiviams. Jis skolindavo grynuosius pinigus, už tai gaudavo palūkanas ir kas vakarą rinkdavo pelną. Vadinasi, visas jo buvimas gatvėje buvo ne būtinybė, o finansinės strategijos dalis.
Miesto valdžia patvirtino, kad elgetavimas Indore yra oficialiai draudžiamas. Tačiau jų tikslas nėra bausti, o padėti žmonėms grįžti į normalų gyvenimą. Vis dėlto tokie atvejai kaip šis neabejotinai keičia požiūrį į elgetavimo reiškinį. Mangilalui dabar gresia netekti valstybės suteikto socialinio būsto, o tuo pačiu pradedamas tyrimas dėl jo finansinių šaltinių ir banko sąskaitų.
Šeima sako – tai nesusipratimas
Ši istorija sukėlė audrą net tarp artimųjų. Mangilalo sūnėnas žurnalistams pareiškė, kad visa situacija – nesusipratimas, o apie nekilnojamąjį turtą ar verslą esą nieko nežinojo. Nepaisant to, miesto valdžia jau ėmėsi veiksmų ir pabrėžė, jog tai tik vienas iš daugelio atvejų, kai žmonės naudojasi kitų geranoriškumu, siekdami asmeninės naudos.
Tokios istorijos primena, kad už iš pažiūros liūdno paveikslo gali slypėti gerai suplanuota strategija. Todėl prieš aukojant gatvėje būtina suprasti, jog kiekvienas atvejis turi savo niuansų. Visuomenės pasitikėjimas – vertybė, o jį išnaudoti siekiant pelno yra klausimas ne tik moralės, bet ir teisingumo.
