Čemeriai laikomi vienomis įspūdingiausių žiemos gėlių, gebančių žydėti tada, kai dauguma augalų dar miega. Tinkamai parinkus vietą ir laiką, šiuos ilgaamžius augalus galima sėkmingai dauginti ir taip sukurti dekoratyvų, beveik priežiūros nereikalaujantį gėlyną.
Natūraliai čemeriai auga Pietų Europos kalnuose, pavėsinguose miškuose ir kalkinguose šlaituose. Jų istorija siekia Antikos laikus, o pats augalas nuo seno buvo laikomas ypatingu, net turinčiu mistinių savybių, nors iš tiesų yra nuodingas.
Šiuolaikinės sodo veislės smarkiai skiriasi nuo laukinių protėvių. Daugelį metų trukę selekcijos darbai lėmė įspūdingą žiedų įvairovę – nuo baltų iki sodriai purpurinių, su taškeliais, pereinančiomis spalvomis ar pilnaviduriais žiedais.
Čemeriai geriausiai jaučiasi humusingoje, šiek tiek drėgnoje ir kalkingoje dirvoje. Jauni augalai mėgsta pusiau pavėsį, ypač po lapuočiais medžiais, kur vasarą juos saugo lapija, o žiemą pasiekia daugiau šviesos.
Šie augalai žydi nuo žiemos pradžios iki ankstyvo pavasario ir dažnai prasiskverbia net pro sniegą. Žiedai yra tvirti, porcelianinės tekstūros ir atsparūs trumpalaikėms šalnoms.
Vienoje vietoje čemeriai gali augti keliasdešimt metų, palaipsniui formuodami tankius, dekoratyvius kerus. Laikui bėgant juos galima dalyti, tačiau šis procesas reikalauja atsargumo, nes augalo sultys dirgina odą, todėl darbai atliekami tik su pirštinėmis.
Palankiausias metas dauginti čemerius yra pavasaris, iškart po žydėjimo. Tuomet augalas pereina į atsinaujinimo etapą ir lengviau prisitaiko prie pokyčių, greičiau įsišaknija naujoje vietoje.
Čemerius galima dauginti ir vėlyvą vasarą, kai lapai jau pilnai susiformavę. Šiuo laikotarpiu augalas aktyviai augina šaknis, tačiau svarbu, kad iki šalčių liktų pakankamai laiko įsitvirtinti.
Reikėtų atminti, kad čemeriai labai jautriai reaguoja į šaknų judinimą. Kerų dalijimas atliekamas retai ir tik su brandžiais, stipriais augalais, o jaunų kerelių geriau neliesti.
Žiemos metu čemeriai atrodo įspūdingiausiai, tačiau jų šaknys tuo metu yra itin trapios. Šaltuoju sezonu augalai netrikdomi, o dalijimas planuojamas tik pavasariui arba vasaros pabaigai.
Dalijant kerą galima išsaugoti visas veislės savybes, ypač jei tai retesni ar pilnaviduriai hibridai. Sveikas keras turi tvirtus augimo pumpurus ir šviesias, stangrias šaknis, o pažeistos dalys pašalinamos.
Iškastas keras dažnai nuplaunamas vandeniu, kad aiškiai matytųsi šaknų struktūra ir pumpurai. Dalijama rankomis arba aštriu, dezinfekuotu įrankiu, kad kiekviena dalis turėtų kelis augimo taškus.
Padalytos dalys pirmiausia sodinamos į vazonus arba daigyną, kur lengviau kontroliuoti drėgmę. Pirmus mėnesius svarbiausia palaikyti tolygią dirvos drėgmę ir vengti trąšų.
Dauginimas sėklomis yra lėtesnis, bet suteikia galimybę išauginti unikalius augalus. Iš sėklų išaugę čemeriai dažnai skiriasi spalva, forma ir žiedų raštu, todėl kiekvienas augalas tampa savitas.
Sėklos subręsta pavasario pabaigoje ir turi būti sėjamos kuo greičiau, nes greitai praranda daigumą. Natūrali žiemos stratifikacija padeda sėkloms sudygti, todėl daigai pasirodo tik po kelių sezonų.
Jauni augalai auga lėtai ir pirmą kartą pražysta tik po kelerių metų. Tačiau kantrybė atsiperka, nes sode atsiranda nepakartojami, natūraliai susiformavę čemeriai, kurių kiekvienas turi savitą grožį.
