Psichologiniai tyrimai atskleidė, kad tėvo elgesys gali turėti lemiamą įtaką vaiko fizinei sveikatai ateityje, o panašaus, taip aiškiai išreikšto motinos elgesio poveikio mokslininkams nustatyti nepavyko.
Daugumą XX amžiaus ir vėlesnių laikų socialinių bei sveikatos tyrimų dominavo prielaida, kad plačią lėtinės sveikatos problemų įvairovę lemia kūdikio ir motinos santykiai. Tačiau Pensilvanijos valstijos universiteto mokslininkų komanda nustatė, kad kai kuriais atvejais ankstyvas tėvų elgesys gali dar stipriau paveikti vaikų sveikatą. Šios studijos rezultatai publikuoti žurnale „Health Psychology“.
Tyrimo metu mokslininkai stebėjo trijų šalių sąveikas tarp 10 mėnesių kūdikių, jų tėvų ir motinų, o vėliau vėl vertino tas pačias šeimas, kai vaikams sukako 2 ir 7 metai.
Buvo nustatyta, kad tėvai, kurie buvo mažiau dėmesingi savo 10 mėnesių vaikams, dažniau patirdavo sunkumų bendroje tėvystėje: atsitraukdavo nuo vaiko ar konkuruodavo su motina dėl jo dėmesio. Sulaukus septynerių, tokių tėvų vaikai dažniau turėjo prastesnės širdies ir medžiagų apykaitos sveikatos žymenų – uždegimo požymių ir padidėjusį cukraus kiekį kraujyje.
Rezultatai nustebino mokslininkus
Tuo tarpu motinų elgesys tokio pat ryškaus poveikio neparodė, pasakojo Pensilvanijos universiteto Sveikatos ir žmogaus raidos koledžo podoktorantūros tyrėjas ir vienas iš darbo autorių Alp Aytuglu.
„Žinoma, tikėjomės, kad šeimos dinamika – visa šeima, ir tėvas, ir motina – turės įtakos vaiko raidai. Tačiau šiuo atveju poveikį aptikome tik iš tėvo pusės“, – teigė Aytuglu.
Pasak jo, kai tėvo elgesys bendrose trijulės sąveikose yra neigiamas, „pradedame matyti, kaip ši negatyvi dinamika gali išplisti visoje šeimoje ir galiausiai paveikti vaiko sveikatą“.
Siekdama geriau tai suprasti, Pensilvanijos komanda analizavo du 18 minučių trukmės vaizdo įrašus, kuriuose fiksuota vaiko, motinos ir tėvo žaidybinė sąveika. Vertinta tėvo jautrumas, teigiamos emocijos ir bendros tėvystės aspektai – atsiribojimas bei konkurencija. Tokie požymiai kartais pasireikšdavo tuomet, kai tėvas bandydavo atitraukti vaiko dėmesį nuo motinos.
„Gali būti, kad tėvui nepavyksta sulaukti vaiko dėmesio, ir tai skatina jį atsitraukti. Vyrams, palyginti su motinomis, dažniau būdinga lengvai pasitraukti, kai mato, jog tarsi „nepavyksta laimėti“, – aiškino Aytuglu.
Pirmosios pasekmės matomos jau 7 metų amžiuje
Kai vaikams sukako septyneri, tyrėjai paėmė kraujo iš piršto ir išmatavo keturis uždegiminių bei metabolinių procesų žymenis. Duomenys parodė dvi nedideles arba vidutinio stiprumo koreliacijas: tėvai, kurie jautriau ir dėmesingiau bendravo su savo kūdikiais, geriau bendradarbiavo juos auklėdami; o vaikų, kurių tėvams buvo lengviau sutarti dėl bendros tėvystės, kraujyje nustatytas mažesnis C reaktyviojo baltymo ir glikuoto hemoglobino kiekis.
Šie rodikliai daro įtaką sveikatai ilgalaikėje perspektyvoje ir rodo galimai padidėjusią lėtinių ligų riziką vidutiniame ar vėlesniame amžiuje.
Vis dėlto tai nereiškia, kad svarbus tik tėvas, o motina – ne, pabrėžė Pensilvanijos universiteto biobehaviorinės sveikatos docentė ir tyrimo bendraautorė Anna Schreier. Anot jos, rezultatai veikiau rodo, kad teigiamas tėvų įsitraukimas ankstyvame vaikystės laikotarpyje gerina visos šeimos sveikatą.
Tėvų elgesys – tik viena iš sveikatą formuojančių grandžių
Autoriai pasiūlė vadinamąją „tėvo pažeidžiamumo hipotezę“. Ji teigia, kad tėvai gali būti ypač emociškai jautrūs įtampai tarp partnerių ir elgtis taip, kad tai neigiamai paveikia visą šeimą. Tėvo vaidmuo, rašo tyrėjai, „gali būti unikalioje pozicijoje kaip kanalas santykių stresui, kuris galiausiai formuoja vaiko sveikatą“. Kita galima interpretacija – vaikai daugiau laiko vieni praleidžia su motinomis, todėl grupinėse situacijose jie jautriau reaguoja būtent į tėvų elgesį.
„Tai tam tikra praleista galimybė tam iš tėvų, kuris priverstas daugiau laiko skirti uždarbiui“, – sakė Aytuglu.
Šiaurės Vakarų universiteto psichologijos profesorius Gregas Milleris, tiriantis streso poveikį sveikatai, pažymėjo, kad ankstesniuose darbuose „beveik nebuvo nagrinėjamas tėvo vaidmuo“, nes į tyrimus dažniausiai lydėti vaiką paprastai kviečiama motina.
Jis pridūrė, kad tėvų elgesys – tėra viena iš daugelio grandžių, formuojančių žmogaus sveikatą suaugus, kartu su mityba ir fiziniu aktyvumu. Tačiau būtent tėvai dažnai „suformuoja, kaip mes sąveikaujame su socialiniu pasauliu ir kaip reaguojame į iššūkius bei stresą“.
Psichologai taip pat atkreipia dėmesį į žalingus auklėjimo modelius, kurie gali paskatinti suaugusius vaikus nutolti nuo tėvų – persikelti gyventi į kitą miestą ar net šalį. Prie tokių įpročių priskiriamas asmeninių ribų nepaisymas, nepageidautini patarimai, kaltės jausmo žadinimas, perdėtai emocingos reakcijos, partnerio pasirinkimo negerbimas, tėvystės pareigų perkėlimas vaikams ir nuolatinis elgesys su suaugusiu vaiku tarsi su mažu.
