Rekordinis 22 mlrd. eurų nusidėvėjimų ir atidėjinių būsimiesiems nuostoliams mastas yra neeilinis pripažinimas, kaip stipriai „Stellantis“, Europoje įsikūrusi automobilių gamintoja, suklydo vertindama Amerikos rinką.
Ar Jungtinėse Valstijose žlugo elektrinio automobilio svajonė? Ne – juk tai yra Elono Musko ir „Tesla“ elektrinių automobilių gimtinė, o ši bendrovė visiems laikams pakeitė automobilių pramonę. Tačiau akivaizdu, kad elektrifikacijos svajonė ten susidūrė su rimtu kliuviniu. Tuo neturėtų stebėtis tie, kurie stebi Donaldo Trumpo administracijos paskelbtus šūkius ir „gręžkime naftą“ politiką, kuri iš esmės atšaukė Džo Bideno kadencijos metais pasiektą pažangą siekiant nulinės emisijos tikslų.
Galbūt didžiausia nuostaba dėl ryškaus „Stellantis“ kurso pakeitimo – sprendimo grąžinti daug degalų ryjančius benzininius modelius ir stabdyti dalį elektromobilių programų – yra ta, kad iki šios išvados bendrovė ėjo taip ilgai. Jos pardavimų krizė Jungtinėse Valstijose ir sandėliuose užsilikęs neparduotas automobilių kiekis jau seniai buvo plačiai aptariami.
Greičiausiai „Stellantis“ apsispręsti paskatino tai, kad dar gruodį „Ford“ paskelbė savo elektrifikacijos krypties peržiūrą: įmonė užfiksavo 19,5 mlrd. JAV dolerių vertės nurašymų ir atidėjinių, nutraukė savo pagrindinį nulinės emisijos sunkesnių transporto priemonių projektą – „F-150 Lightning“ pikapo gamybą.
Vos prieš mėnesį „General Motors“ pranešė planuojanti iki 7 mlrd. JAV dolerių siekiančius kaštus, susijusius su jos elektromobilių programomis, ir dalį modelių vėl grąžinanti prie benzininių variklių.
JAV padalinys „Stellantis“ grupėje yra „Chrysler“ – vienas iš istorinių Amerikos „didžiojo trejeto“ automobilių gamintojų.
Buvo akivaizdu, kad užduotis nebus lengva, ypač tokiai Amsterdame ir Paryžiuje įsikūrusiai motininei bendrovei kaip „Stellantis“ – įtikinti amerikiečius, kad jų „Jeep“ visureigiai ir „Ram“ pikapai turi tapti elektriniai.
Šiandien „Stellantis“ faktiškai atsisako ankstesnės „žaliojo įvaizdžio“ retorikos apie etinę būtinybę ir atsakomybę automobilių pramonei prisidėti prie kovos su klimato kaita. Vietoje to bendrovė bando įsiteikti elektrifikacijos skeptikams, prisistatydama kaip „laisvo pasirinkimo švyturys“, kuris esą pirmiausia atsižvelgia į „realius klientų poreikius“.
Strateginis posūkis palydimas trijų žodžių šūkiu, mėgstamu politinių judėjimų ir skirtu mobilizuoti paramą kovai su reguliuotojais: „paklausa, o ne nurodymai“. Tai reiškia, kad „Stellantis“ prioritetą teiks automobilių, kuriuos realiai galima parduoti, kūrimui, užuot aklai sekusi politinę „grynojo nulio“ darbotvarkę, kuria siekiama dekarbonizuoti kelių transportą. Tokia strategija akivaizdžiai orientuota į JAV auditoriją ir derinama su „America first“ tipo Baltųjų rūmų pozicionavimu.
Ką tai reiškia Europai, kur elektrinių automobilių priėmimas – bent jau Vakarų ir Šiaurės Europoje – yra gerokai pažengęs, yra visai kitas klausimas. Neabejotina, kad „Stellantis“ retorika skirta ir Briuseliui – bendrovė tikisi sutelkti kitus gamintojus ir dar labiau padidinti spaudimą Europos institucijoms, kad šios sušvelnintų dekarbonizacijos grafikus. Ir šiame mūšyje ji jau kol kas pirmauja.
Grįžimas į praeitį: dideli V8 benzininiai varikliai, tokie kaip 6,4 litro agregatas „Dodge Challenger SRT 392“ modelyje, sugrįžta į rinką.
Vis dėlto verta prisiminti, kad spartus judėjimas link nulinės emisijos transporto prasidėjo dėl pačios automobilių pramonės nuodėmių.
Prieš dešimtmetį pramonė dar bandė planuoti žingsnį po žingsnio kelią į mažesnės taršos ateitį, stipriai investuodama į švaresnius, efektyvesnius dyzelinius ir benzininius variklius. Tai turėjo būti tarpinė stotelė kelyje į elektrifikuotą ir galiausiai – nulinės emisijos transportą.
Visa tai žlugo prasidėjus vadinamajam dyzelgeito („dieselgate“) skandalui, kai paaiškėjo, kad „Volkswagen“ ir kiti gamintojai apgaudinėjo emisijų testuotojus, sudarydami iliuziją, jog jų varikliai mažiau teršia ir yra efektyvesni nei iš tikrųjų.
Įstatymų leidėjai atsakė griežtai – buvo parengtas naujas, agresyvus kelionės į visiškai elektrifikuotą naujų automobilių parką planas, numatant vidaus degimo variklių – bent jau lengvuosiuose automobiliuose – išnykimą nuo 2030 m. Pramonė bambėjo, bet galiausiai priėmė šią „atgailą“. Beveik visi tradiciniai gamintojai paskelbė ambicingus planus, kaip šį tikslą pasiekti.
Tačiau COVID-19 pandemijos sukelti tiekimo grandinių sutrikimai ir pajamų kritimas daugumą tradicinių gamintojų privertė stabtelėti ir persvarstyti ambicijas. Daugelio ankstesni pažadai šiandien nebėra verti popieriaus, ant kurio buvo užrašyti.
Vis dėlto „Stellantis“ Europoje jau yra nuėjusi nemažą elektrifikacijos kelią. Vienas iš penkių jos parduodamų automobilių Jungtinėje Karalystėje yra visiškai elektrinis – tai gerokai atitinka bendrą rinkos vidurkį, šiek tiek atsilieka nuo kai kurių Europos konkurentų, bet gerokai lenkia, pavyzdžiui, Japonijos gamintojus. Modeliai „Peugeot e-208“ ir „Citroën e-C3“ (iš esmės tai tas pats automobilis, tik skirtingo dizaino) patenka į penketuką daugiausia parduodamų savo klasės elektromobilių Europoje.
Matydama, kur link pučia vėjai, „Stellantis“ pasirašė reikšmingą susitarimą su Kinijos elektromobilių gamintoja „Leapmotor“ – ne tik dėl mažesnių ir įperkamesnių nulinės emisijos automobilių atvežimo į Europą, bet ir dėl jų gamybos čia pat, Europoje.
Kalbant apie Jungtinę Karalystę, „Stellantis“ jau yra reikšmingai sumažinusi savo veiklos apimtis šioje šalyje, kur „Vauxhall“ kadaise buvo daug dešimtmečių pirmaujantis prekės ženklas, o dabar tokio statuso nebeturi.
„Stellantis“ itin nepalankiai sutiko britų sprendimą pasitraukti iš Europos Sąjungos ir pasekmes, kokias tai turėjo bendrovės visos Europos tiekimo grandinėms bei „Vauxhall Astra“ gamybai Ellesmere Porte (Česyre) ir „Vivaro“ furgonų gamybai Lutone (Bedfordšyre). Vėliau įmonė atsidūrė ir atvirame konflikte su Jungtinės Karalystės vyriausybe.
Bendrovė nusprendė nutraukti „Astra“ gamybą ir Ellesmere Porto gamyklą pertvarkyti į mažesnių elektrinių furgonų gamyklą – tam pasinaudota dešimtimis milijonų svarų, gautų iš britų mokesčių mokėtojų kišenės.
Kai „Stellantis“ nesugebėjo išsiderėti išimčių dėl savo pramonės veiklos Jungtinėje Karalystėje, susijusių su nulinių emisijų transporto priemonių mandatu (jis įpareigoja gamintojus parduoti vis daugiau elektromobilių), bendrovė priėmė sprendimą uždaryti Lutano komercinių transporto priemonių gamyklą. Profesinės sąjungos šį žingsnį pasmerkė kaip istorinį pramoninį vandalizmą.
Paklaustas, ką „Stellantis“ strateginis persiorientavimas reikš likusiai jos gamybos veiklai Jungtinėje Karalystėje – nors pati įmonė didžiuojasi turėdama vienintelę visiškai elektromobiliams skirtą gamyklą – bendrovės atstovas atsakė lakoniškai: „Ellesmere Portui – jokių pokyčių.“
