Antarktida ilgą laiką buvo vienas mažiausiai ištirtų Žemės regionų, ypač tai, kas slepiasi giliai po storu ledo skydu. Naujas mokslinis tyrimas ir modernūs kartografavimo metodai leido pirmą kartą taip detaliai pažvelgti į „slaptąjį“ žemyno veidą – uolėtą paviršių, esantį kelių kilometrų gylyje po ledu. Šis atradimas padės tiksliau prognozuoti, kaip greitai tirps ledynai ir kils pasaulinio vandenyno lygis.
Po maždaug trijų mylių (apie 4,8 km) storio Antarktidos ledu slypi reljefas, apie kurį mokslas iki šiol turėjo tik labai apytiksles žinias. Pasitelkę naują kartografavimo metodą, mokslininkai sudarė detaliausią iki šiol skaitmeninį žemyno „po ledu“ žemėlapį. Jis leis geriau prognozuoti ledynų tirpimo greitį ir būsimus pasaulinio vandenyno lygio pokyčius.
Naujas tyrimas sujungė palydovinius Antarktidos paviršiaus vaizdus su kompiuteriniu modeliavimu, paremtu ledo judėjimo fizika. Toks metodas leido atskleisti tūkstančius anksčiau nežinomų reljefo formų – kalnų grandines, kanjonus ir slėnius, paslėptus po storu ledo sluoksniu.
„Tai tarsi anksčiau turėtumėte grūdėtą, pikseliuotą juostinį fotoaparatą, o dabar – tinkamai priartintą skaitmeninį vaizdą, kuriame pagaliau matyti, kas iš tikrųjų vyksta“, – aiškino viena tyrimo autorių, geologė Helen Okenden iš Grenoblio Alpių universiteto, komentuodama šį proveržį.
Ankstesni bandymai sudaryti Antarktidos požeminio reljefo žemėlapį rėmėsi radiolokaciniais matavimais iš lėktuvų arba sniego rogių. Tačiau tokie tyrimai apimdavo tik atskiras kryptis ir maršrutus, tarp kurių likdavo dešimčių kilometrų pločio „baltos dėmės“. Pasak glaciologo Roberto Binghamo iš Edinburgo universiteto, tokioje situacijoje įsivaizduoti reljefą – tai tarsi bandyti atkurti Alpių vaizdą, turint tik kelis pavienius perskridimus virš jų.
Siekdami užpildyti šias spragas, mokslininkai pasinaudojo duomenimis apie ledo judėjimą. Kaip upės tėkmė priklauso nuo dugne esančių akmenų ir nelygumų, taip ir ledyno slinkimo greitis kinta priklausomai nuo paviršiaus, kuriuo jis juda. Remdamiesi šiuo principu, tyrėjai sukūrė vientisą paslėptojo kraštovaizdžio žemėlapį ir jo tikslumą patikrino, palyginę su turimais radiolokaciniais matavimais.
Rezultatai nustebino net pačius mokslininkus. Komanda aptiko daugiau nei 30 tūkstančių kalvų, kurių aukštis siekia bent apie 50 metrų. Dar įspūdingesnis atradimas – milžiniškas kanalas stačiomis šlaitais: jo gylis sudaro maždaug 50 metrų, plotis – apie 6 kilometrus, o ilgis viršija 400 kilometrų.
„Tai – naujos eros pradžia tyrinėjant tai, kas slypi po ledu“, – pabrėžė glaciologas Stuartas Jamesonas iš Durhamo universiteto, kuris šiame tyrime nedalyvavo, tačiau susipažino su jo rezultatais.
Vis dėlto metodas turi ir ribotumų. Jis neleidžia aiškiai atskirti smulkių reljefo elementų, kurių plotis mažesnis nei virš jų esančio ledo storis. Glaciologas Duncanas Youngas iš Teksaso universiteto Ostine šią techniką palygino su bandymu atspėti daikto tekstūrą per storą antklodę – bendri kontūrai matomi, tačiau smulkios detalės prarandamos.
Nepaisant to, tokio žemėlapio turėjimas yra kritiškai svarbus. Poledyninės uolienos sudaro ledui trintį, o tiksliau suprasdami jų išsidėstymą, mokslininkai galės geriau įvertinti, kaip greitai Antarktidos ledynai slinks vandenyno link, tirps ir prisidės prie jūros lygio kilimo visoje planetoje.
Antarktidos ledyno struktūros tyrimai ypač aktualūs atsižvelgiant į tai, kad kai kurie regionai, pavyzdžiui, vadinamasis „Paskutinio teismo“ arba „Doomsday“ ledynas, laikomi vienais pavojingiausių Žemėje. Nesėkmingos bandymo išgręžti tunelį iki jo branduolio pastangos parodė, kokie techniškai sudėtingi ir rizikingi yra tokie tyrimai, tačiau kartu pabrėžė ir tai, kaip svarbu suprasti, kas vyksta giliai po ledu.
