Šiandien kreivi dantys ir netaisyklingas sąkandis atrodo kaip įprasta šiuolaikinio žmogaus problema, kurią sprendžia ortodontai. Tačiau evoliucinė biologija ir antropologija rodo, kad tai – ne genetinė „klaida“, o mūsų gyvenimo būdo ir vaikystės mitybos pasekmė.
Mokslininkai vis aiškiau mato, kad mūsų žandikauliai paprasčiausiai nustojo gauti reikiamą krūvį, todėl nebeauga tokie platūs ir ilgi, kad galėtų sutalpinti visus dantis.
Dideli dantys mažame žandikaulyje
Evoliuciniai biologai ir antropologai aiškina, kad masinės šiuolaikinių žmonių sąkandžio problemos nėra susijusios su genetiniais pakitimais. Pagrindinė priežastis – kardinaliai pasikeitęs gyvenimo būdas ir mityba, ypač ankstyvame amžiuje.
Biologinis antropologas Piteris Ungaras šį procesą palygina su senu namu. Mažos durys jame nėra susijusios su ten gyvenusių žmonių genetika – jos tokios, nes taip buvo statoma ir taip gyventa. Panašiai ir žmogaus dantys bei žandikaulis: dantų dydis (emalio ir dentino kiekis) genetiškai gana pastovus, o žandikaulio dydis, į kurį tie dantys turi „sutilpti“, labai priklauso nuo išorinių veiksnių vaikystėje.
Senovėje, iki žemdirbystės ir pramoninio maisto atsiradimo, žmonėms tekdavo daug ir intensyviai kramtyti: valgyti kietą, skaidulinį augalinį maistą, sausą, stangrią mėsą. Toks nuolatinis ir gana sunkus kramtymo darbas stipriai dirgino ir aktyvavo osteoblastus – kaulinį audinį auginančias ląsteles. Dėl to žandikauliai augo platesni ir ilgesni, o vietos visiems 32 dantims dažniausiai pakakdavo be jokių problemų.
Kaip minkštas maistas pakeitė mūsų sąkandį?
Šiandien dauguma vaikų nuo labai ankstyvo amžiaus valgo minkštą, termiškai apdorotą ir smarkiai perdirbtą maistą. Tyrelės, košės, trintas maistas, kokteiliai ir smūtiai beveik nereikalauja kramtymo pastangų. Dėl to žandikaulio aparatas negauna būtino „treniravimo“ – mechaninio krūvio, kuris natūraliai skatintų jo augimą.
Kai ateina laikas dygti nuolatiniams dantims, jie genetiškai „tikisi“ erdvaus, stipriai apkrauto žandikaulio – tokio, kokį turėjo medžiotojai ir rankiotojai. Vietoje to jie randa mažesnį, siauresnį, nepakankamai išsivysčiusį šiuolaikinio vaiko žandikaulį.
Dėl vietos trūkumo dantys ima kilti ne ten, kur turėtų: vieni persidengia, kiti pasisuka, išauga kreivai ar net netinkama kryptimi. Taip burnoje susidaro tikra „spūstis“. Ši evoliucinė neatitiktis nulemia ir dažnas problemas su protiniais dantimis – jie neretai paprasčiausiai nebetelpa dantų lanke.
Kitas svarbus padarinys – kvėpavimo ir miego sutrikimai, pavyzdžiui, miego apnėja. Per siauras žandikaulis reiškia mažiau vietos liežuviui, jis labiau linkęs užkristi atgal ir uždengti kvėpavimo takus, ypač gulint.
Kada atsirado pirmieji breketai?
Mūsų protėviai iš esmės neturėjo problemų dėl vietos dantims – žandikauliai buvo pritaikyti visiems 32 dantims. Tačiau ortodontijos era prasidėjo tik XIX a. pabaigoje, kai pramoninė revoliucija ir pasikeitusi mityba (daugiau malto, minkšto, perdirbto maisto) sukūrė naują, masišką problemą – kreivus dantis ir netaisyklingą sąkandį.
Pirmosios dantų tiesinimo priemonės buvo griozdiškos ir dažnai skausmingos. Tai buvo įvairios metalinės konstrukcijos, mechaniškai plečiančios dantų lanką ir bandančios „priversti“ dantis stotis į tiesią eilę. Komfortu tokios sistemos nepasižymėjo.
Šiandien technologijos gerokai pažengė. Vietoje gremėzdiškų aparatų dažnai naudojamos estetiškos breketų sistemos ir skaidrios kapos, kurias sunku pastebėti. Jos leidžia palaipsniui koreguoti žandikaulio padėtį ir dantų išsidėstymą, kad būtų ištaisyta tai, ką sukėlė mūsų mitybos ir gyvenimo būdo pokyčiai.
Mokslininkai kartais pusiau juokais sako: teoriškai grįžimas prie labai kieto, natūralaus, mažai apdoroto maisto (pavyzdžiui, žalios mėsos ir stangrių augalų) vėl paskatintų žandikaulių augimą ir sumažintų dantų „spūstį“. Tačiau sąmoningai versti vaikus nuolat kramtyti ypač kietą maistą būtų pavojinga ir neracionalu. Todėl realiausia ir saugiausia išeitis šiandien – laiku kreiptis į ortodontą, atidžiai prižiūrėti vaikų dantų raidą ir, jei reikia, koreguoti sąkandį šiuolaikinėmis priemonėmis.
Protiniai dantys išlieka viena paslaptingiausių temų odontologijoje. Vieniems jie skausmingai dygsta, kitiems metų metus lieka „užsigulėję“ žandikaulyje, o dar kiti apskritai neturi jų užuomazgų ir apie tai sužino tik atlikę rentgeno tyrimą. Visa tai dar kartą primena, kaip stipriai mūsų burnos anatomiją veikia evoliucija ir gyvenimo būdas.
