Naudodami pažangias 3D rekonstrukcijos ir genetinės analizės technologijas mokslininkai atkūrė daugiau kaip prieš 4000 metų Airijoje gyvenusio vyro veidą. Šis tyrimas ne tik leido „pamatyti“ senovės žmogų, bet ir atskleidė daug įdomių detalių apie jo sveikatą, gyvenimo būdą ir ryšį su šiuolaikiniais airiais bei keltų palikuonimis.
Airijoje, Ratlino saloje, tyrėjai atkūrė vyro, gyvenusio daugiau kaip prieš keturis tūkstančius metų, išvaizdą. Šis unikalus atradimas buvo padarytas visiškai atsitiktinai, kai prie kaimo baro buvo statoma automobilių stovėjimo aikštelė. Statybų metu archeologai aptiko ankstyvojo bronzos amžiaus kapinyną, tarp kurių buvo ir akmeninė dėžė su neįprastai aukšto vyro skeletu.
Antropologinių tyrimų duomenimis, vyro ūgis siekė apie 180 cm – tai gerokai viršijo to laikotarpio žmonių ūgio vidurkį. Kaulų analizė parodė, kad jis gyveno labai aktyvų gyvenimą ir patyrė didelių fizinių krūvių. Stubure ir mentėse užfiksuotos traumos, osteoartrito žymės ir kiti pakitimai rodo sunkų kasdienį darbą. Nepaisant gausių pažeidimų, organizmas gebėdavo atsistatyti, kas liudija apie gerą fizinę būklę.
Genetinė analizė atskleidė ir kitų įdomių šio žmogaus ypatybių. Paaiškėjo, kad jis sirgo paveldimu hemachromatoze, dar vadinama „keltų liga“, kuri lemia per didelį geležies kaupimąsi kraujyje. Taip pat nustatyta, kad šis senovės salos gyventojas turėjo tuo laikotarpiu dar gana retą gebėjimą virškinti pieną suaugusiame amžiuje. DNR tyrimas patvirtino jo genetinį ryšį su šiuolaikinėmis keltų populiacijomis, taip pat identifikavo genus, susijusius su šviesiais plaukais.
Šiuolaikinė 3D veido rekonstrukcija leido itin detaliai atkurti vyro, gyvenusio vadinamojo varpinių taurių (angl. Beaker culture) laikotarpiu, bruožus. Mokslininkai pabrėžia, kad genetinių duomenų ir skaitmeninių technologijų derinimas suteikia galimybę ne tik „prikelti“ senovės žmonių atvaizdus, bet ir geriau suprasti jų gyvenimo būdą, mitybą, ligas bei evoliucinius prisitaikymus Europoje.
Šis tyrimas papildo vis gausėjantį įrodymų rinkinį, rodantį, kaip per tūkstantmečius kito žmogaus kūnas ir sveikata. Pavyzdžiui, evoliuciniai biologai ir antropologai nustatė, kad šiuolaikinių žmonių sąkandžio problemų priežastis dažniau slypi ne genetikoje, o kardinaliai pasikeitusiame gyvenimo būde ir mityboje. Šiuolaikinis minkštas, mažiau kramtymo reikalaujantis maistas reiškia, kad mūsų žandikauliai nebesulaukia tokio fizinio krūvio, kokį patirdavo medžiotojų ir rankiotojų laikais, todėl jie nebeauga iki optimalios formos ir dydžio.
Taip pat manoma, kad gebėjimas valdyti ugnį tapo vienu iš kertinių žmogų nuo beždžionių atskyrusių veiksnių. Tačiau evoliucijos eiga šį pasiekimą „įrašė“ į mūsų genetinį kodą per daugybę skausmingų patirčių ir nudegimų, kurie ilgainiui padėjo susiformuoti sudėtingiems skausmo suvokimo ir apsaugos mechanizmams.

