Archeologiniai radiniai iš Turkijos, Egipto ir Pietų Amerikos vėl įkaitino diskusijas apie galimą itin seną, galbūt prieš dešimtis tūkstančių metų egzistavusią civilizaciją. Nepriklausomas tyrėjas Mettju LaKrua teigia aptikęs pasikartojantį „kosminį kodą“ – vienodus simbolius ir geometrines struktūras skirtinguose žemynuose.
Nepriklausomas tyrėjas Mettju LaKrua paskelbė radęs įrodymų, kurie, jo manymu, rodo Žemėje prieš maždaug 38 000–40 000 metų klestėjusios aukšto išsivystymo lygio civilizacijos egzistavimą. Anot jo, senieji architektai naudojo sudėtingą geometrijos ir simbolizmo sistemą, kad monumentaliuose statiniuose visame pasaulyje užfiksuotų informaciją apie žmonijos kilmę ir visatos sandarą.
LaKrua teigia, kad šiose konstrukcijose slypi savotiškas „globalus kodas“ – pasikartojantys T formos motyvai, laiptuotos piramidės ir liūtų atvaizdai, kuriuos jis aptiko skirtinguose žemynuose.
Turkija – tariama pasaulinės sistemos pradžia
Pasak tyrėjo, šios visuotinės sistemos lopšys yra Van ežero regionas rytų Turkijoje, ypač vietovė, žinoma kaip Ionis. Čia, jo nuomone, randami seniausi „pirminio kodo“ pavyzdžiai: būdingos T formos struktūros, laiptuotos piramidės ir liūtų vaizdiniai. LaKrua mano, kad šie simboliai vėliau buvo nukopijuoti ir kitose planetos vietose.
Ypatingą dėmesį jis skiria akmeniniam reljefui Kefkalės vietovėje. Reljefas, kurio matmenys – maždaug 1,2 × 1,2 metro, pasižymi itin sudėtinga ikonografija. LaKrua tvirtina, kad šiame kūrinyje užfiksuoti tie patys geometriniai motyvai, kurie vėliau pasirodo Gizos šventyklose Egipte ir senovės Tiuanako griuvėsiuose Pietų Amerikoje. Dėl šios priežasties jis Kefkalės reljefą vadina savotišku „rozetės akmeniu“, padedančiu iššifruoti globalų simbolių raštą.
Kosminis kodas ir mokslo skepticizmas
Tyrinėdamas Sfinkso šventyklą Egipte, LaKrua teigia aptikęs anksčiau nepastebėtų paslėptų apverstų laiptuotų piramidžių vaizdų. Remdamasis astronominiais duomenimis apie Žemės ašies precesiją ir Sfinkso orientaciją į Liūto žvaigždyną, jis bandė perskaičiuoti šių monumentų amžių.
LaKrua skaičiavimai jį atvedė prie išvados, kad šie statiniai galėjo būti pastatyti ne prieš maždaug 4500 metų, kaip teigia oficialusis mokslas, o prieš pilną precesijos ciklą – maždaug prieš 38 000 metų.
Anot tyrėjo, Gizos ir kitų vietų kompleksai yra milžiniškos „kosmogramos“ dalys. Juose, jo interpretacija, kairė ir dešinė pusės simbolizuoja anapusybę ir dangaus sferą, o centrinė ašis atspindi mūsų fizinį pasaulį. Tokiu būdu architektūra esą tampa kosmologine schema, sukurta senovės meistrų.
Tačiau tradicinė archeologija šias prielaidas vertina itin kritiškai. Oficialūs tyrimai Turkijos radinius datuoja Urartu karalystės laikotarpiu ir pabrėžia, kad nėra recenzuotų, moksliškai pripažintų įrodymų apie aukštos išsivystymo pakopos kultūrą paleolito epochoje. Dėl to LaKrua teorijos šiuo metu laikomos spekuliatyviomis ir nepriskiriamos akademiniam konsensusui.
Vis dėlto tokios alternatyvios hipotezės nuolat skatina iš naujo pažvelgti į seniausius žmonijos istorijos periodus ir skatina diskusijas, kiek iš tikrųjų žinome apie mūsų civilizacijos pradžią.
