Jupiteris, didžiausia Saulės sistemos planeta, ilgą laiką buvo laikomas gerai ištirtu dangaus kūnu. Tačiau naujausia duomenų analizė atskleidė, kad daugiau kaip pusę amžiaus jo forma ir tikslūs išmatavimai buvo nustatyti netiksliai. Pasitelkę naujus NASA zondo „Juno“ matavimus, mokslininkai dabar tiksliau apibūdino šio dujinio milžino sandarą.
Naujas tyrimas parodė, kad Jupiteris ties pusiauju yra maždaug 8 kilometrais siauresnis, o poliariniuose regionuose – apie 24 kilometrais labiau suplokštėjęs, nei buvo manyta iki šiol. Tai reiškia, kad planeta turi plonesnį profilį ir stipresnį suplokštėjimą, palyginti su ankstesniais, beveik prieš pusšimtį metų atliktais matavimais.
Anksčiau Jupiterio forma buvo nustatyta remiantis vos keliais radijo matavimais, gautais per „Voyager“ ir „Pioneer“ misijas 8-ajame dešimtmetyje. Tuo tarpu zondas „Juno“, veikiantis prie planetos nuo 2016 metų, leido mokslininkams surinkti kelias dešimtis naujų, gerokai tikslesnių matavimų.
Nuo 2021 metų „Juno“ orbitos konfigūracija sudaro galimybę zondą stebėti Jupiteriui esant tarp jo ir Žemės. Toks išsidėstymas leidžia fiksuoti, kaip Jupiterio atmosfera laužia radijo signalus. Analizuodami šiuos pokyčius, mokslininkai sukūrė atnaujintą, detalesnį planetos formos modelį.
Tikslesnė atmosfera ir vidaus sandaros modeliai
Tyrėjų komanda iš Veicmano mokslo instituto ir tarptautinių partnerių, analizuodama signalų lūžį, sudarė detalius Jupiterio atmosferos temperatūros ir tankio žemėlapius. Tai ne tik leido patikslinti planetos geometrinę formą, bet ir pagerino jos vidaus sandaros modelių atitikimą stebimiems gravitacijos bei atmosferos procesų duomenims.
Mokslininkai pabrėžia, kad net kelių kilometrų skirtumas planetoje tokio masto turi didelę reikšmę. Jupiteris laikomas etalonine dujinių milžinų planeta, pagal kurią lyginami kiti panašūs objektai tiek Saulės sistemoje, tiek už jos ribų. Todėl atnaujinti matavimai gali pakoreguoti mūsų supratimą apie dujinių planetų formavimąsi ir raidą apskritai.
Vėjai, kurie keičia Jupiterio profilį
Ypatingas dėmesys tyrime skirtas Jupiterio atmosferos vėjams. Anksčiau jų įtaka planetos formai buvo vertinama nepakankamai. Įtraukus šiuos itin stiprius ir gilius atmosferos srautus į modelius, pavyko paaiškinti seniai pastebėtas neatitiktis tarp teorinių skaičiavimų ir faktinių stebėjimų bei geriau „pažvelgti“ po tankiu debesų sluoksniu.
Ateityje šio darbo metu sukurti metodai bus taikomi analizuojant kitų tarpplanetinių misijų duomenis. Tai leis dar tiksliau tyrinėti ne tik Jupiterio, bet ir kitų dujinių milžinų atmosferą bei gelmes, taip pat gerinti egzoplanetų – panašių į Jupiterį – modeliavimą.
Mokslininkai primena, kad šiuolaikiniai stebėjimo metodai ir naujos kosminės misijos nuolat koreguoja net ir gerai žinomų objektų aprašymus. Kiekvienas toks patikslinimas – tai žingsnis gilyn į sudėtingus planetų formavimosi ir evoliucijos procesus.
