Rytų Turkijoje archeologai aptiko išskirtinę urartų civilizacijos relikviją – tobulai išsilaikiusius 2800 metų senumo dantiraščio įrašus. Šie tekstai ne tik atskleidžia iki tol „nenugalimo“ miesto užėmimo istoriją, bet ir leidžia tiksliau suprasti Urarto karalystės politinę, religinę bei karinę galią.
Rytų Turkijoje, tiriant Körzüt tvirtovę prie Vano ežero, archeologai aptiko tris idealiai išsilaikiusius maždaug 2800 metų senumo dantiraščio įrašus. Šie tekstai, iškalti ant bazalto plokščių, sukurti Urarto karaliaus Minujos (810–786 m. pr. m. e.) valdymo laikais. Jie pateikia unikalių liudijimų apie karinius žygius, grobį ir valstybės organizaciją.
„Karingasis“ metraštis: miestas, kurio niekas neįstengė užkariauti
Įrašų tekstus iššifravo Van Yüzüncü Yıl universiteto docentas Sabahattinas Erdoganas ir Stambulo universiteto mokslininkė Anastasija Syuglium. Jiems pavyko „prakalbinti“ senovės karalių ir atskleisti jo karo žygių detales. Įdomiausia teksto dalis – žinia apie Luchiuni miesto, priklausiusio gentinei Erkua sąjungai, užėmimą.
Karalius Minuja didžiuodamasis skelbia: „Aš užkariavau Luchiuni – miestą, kurio iki manęs niekas nebuvo pajėgęs pavergti“, taip pabrėždamas savo pergalės išskirtinumą.
Be karinių pagyrų, įrašuose pateikiamas ir detalus karo grobio sąrašas, kuris buvo nugabentas į sostinę Tušpą (dabartinį Vaną). Tekstuose minimi į nelaisvę paimti vyrai ir moterys, taip pat ištisi arklių kaimenės, stambus galvijų ir avių bandas. Tai rodo ne tik žygio mastą, bet ir aiškią ekonominę naudą, kurią Urarto valstybei suteikdavo užkariaujamos teritorijos.
Sakralinis centras ir strateginis forpostas
Ypač svarbu tai, kad įrašai buvo rasti šventykloje, skirtoje dievui Haldžiui – aukščiausiajam Urarto panteono dievui. Tekstas pradedamas tradicine formule: „Haldžio dievo galia Minuja, Išpuinio sūnus, sako…“ Tai ryškiai parodo neatskiriamą religijos ir valstybinės valdžios sąjungą Urarto karalystėje, kur karinė sėkmė buvo laikoma dievų dovana ir pritarimo ženklu.
Šventykla priklauso vadinamajam „Susi“ tipui – tai kvadratinis pastatas su siauru įėjimu. Jos atradimas tvirtovės viduje keičia mokslininkų požiūrį į Körzüt vaidmenį regione. Anksčiau manyta, kad ši vieta buvo tik karinis objektas. Tačiau monumentali šventykla ir karališkieji užrašai leidžia daryti išvadą, jog tvirtovė buvo svarbus administracinis ir religinis centras, kontroliavęs prekybos kelius ir derlingas aplinkines lygumas.
Prarastų istorijos puslapių atkūrimas
Atradimas taip pat padėjo išspręsti seniai keltą mokslo klausimą dėl pačios Körzüt tvirtovės statybos datos. Dėl įrašuose minimų karaliaus Minujos vardų tyrėjai dabar tiksliai žino, kad įtvirtinimai ir šventykla buvo pastatyti IX a. pr. m. e. pabaigoje – didžiausio Urarto galybės klestėjimo laikotarpiu.
Be to, naujai rastos plokštės leido susieti tarpusavyje atskirus dantiraščio fragmentus, kurie per daugelį metų buvo aptikti aplinkiniuose kaimuose. Mokslininkai padarė išvadą, kad dauguma šių artefaktų iš pradžių buvo kilę būtent iš Körzüt tvirtovės. Tai suteikia galimybę rekonstruoti didelį ceremoninį užrašą ir ištaisyti ankstesnių urartų kalbos vertimų netikslumus.
Taip 2800 metų senumo įrašai ne tik praturtino žinias apie vieną įspūdingiausių Senovės Artimųjų Rytų karalysčių, bet ir leido pažvelgti į realų karo, religijos ir valdžios santykį pasaulyje, kuriame miestai galėjo būti vadinami „nenugalimais“ iki tol, kol jų sienas pasiekdavo galingiausių valdovų kariuomenės.
