Žemė nuolat „kalbasi“ su mokslininkais ne tik per žemės drebėjimus ar ugnikalnių išsiveržimus. Jau daugiau nei pusę amžiaus fiksuojamas paslaptingas, silpnas, bet visiškai reguliarus Žemės dūžis kas 26 sekundes, kurio kilmę tyrėjai iki šiol mėgina perprasti. Šis neįprastas signalas tapo viena intriguojančių geofizikos mįslių.
Jau daugiau nei pusę šimto metų Žemė skleidžia paslaptingą „signalą“, kuris iki šiol neturi vienareikšmio paaiškinimo. Tai silpni, bet reguliarūs seisminiai virpesiai, pasikartojantys maždaug kas 26 sekundes ir fiksuojami prietaisais įvairiose pasaulio vietose.
Šis fenomenas, vadinamas mikroseisminiu signalu, pirmą kartą užfiksuotas XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet Amerikos geologas Džekas Oliveris, dirbęs Lamont–Doherty geologijos observatorijoje Kolumbijos universitete, atkreipė dėmesį į keistą ritmišką „triukšmą“ seisminiuose duomenyse.
Tuo metu turimos technologijos neleido tiksliai nustatyti šio signalo šaltinio. Vėliau mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad impulsas sklinda iš Bonio įlankos srities Gvinėjos įlankoje.
Viena iš hipotezių šį Žemės pulsą sieja su vandenyno bangomis. Pagal šią versiją, žemyninis šelfas šiame regione veikia kaip milžiniškas natūralus „būgnas“: bangos, reguliariai atsitrenkiančios į šelfo kraštą, sukuria harmoningus virpesius, kurie plinta per Žemės plutą.
Kita mokslininkų grupė spėja, kad pusiausvyros sutrikdymą lemia vulkaninė veikla, nes signalo židinys yra netoli ugnikalnio San Tomės saloje, o panašūs mikroseisminiai virpesiai jau buvo stebėti ir Japonijoje.
Nepaisant dešimtmečius trunkančių stebėjimų, šis reiškinys iki šiol lieka tyrimų paraštėse, nes nekelia tiesioginės grėsmės ir nedaro įtakos žemės drebėjimams. 2020 metais, per pasaulinį karantiną, kai žmonių veikla gerokai sumažėjo, mokslininkai galėjo detaliau stebėti Žemės foninius virpesius, tačiau paaiškinti 26 sekundes trunkančio „dūžio“ kilmės jiems vis tiek nepavyko.
