Maisto kainos daugelyje Europos šalių atrodo panašios, tačiau gyventojų galimybės jas įpirkti – labai skirtingos. Nors kainų etiketės parduotuvėse gali skirtis vos keliais procentais, reali našta šeimų biudžetams priklauso nuo pajamų lygio ir socialinių garantijų.
Lietuvoje atlyginimai pastaraisiais metais augo gana sparčiai, tačiau maisto išlaidos vis dar sudaro reikšmingą dalį namų ūkių biudžeto. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad būtent pajamų ir kainų santykis, o ne vien nominali produktų kaina, lemia, kaip lengvai gyventojai gali apsirūpinti būtiniausiais produktais.
Tuo metu Vakarų Europos valstybėse, tokiose kaip Vokietija ar Prancūzija, nors kainų lygis aukštas, didesnės minimalios algos ir socialinės išmokos leidžia gyventojams maistui skirti mažesnę savo pajamų dalį. Todėl panašios kainos skirtingose šalyse reiškia nevienodą finansinę naštą.
Per mėnesį – šimtai eurų
Maistas sudaro svarbią namų ūkių išlaidų dalį. 2021 m. duomenimis, keturių asmenų šeima Lietuvoje maistui vidutiniškai skyrė apie 400 eurų per mėnesį. Tačiau kainoms augant ši suma gerokai padidėjo – dabar ji gali siekti 600–800 eurų, o įskaičiavus retkarčiais apsilankymus kavinėse ar restoranuose – net apie 1 000 eurų.
Galutinė suma priklauso nuo daugelio veiksnių: šeimos sudėties, vaikų skaičiaus, mitybos įpročių ar gyvenimo būdo. Mažesnes pajamas gaunantys žmonės dažniau renkasi akcijas, pigesnius produktus ir riboja išlaidas maitinimui ne namuose.
Ekonomistai pastebi, kad nors ilgainiui maistui skiriama pajamų dalis mažėja, Lietuvoje ji vis dar išlieka aukštesnė nei daugelyje ES šalių.
Lietuva – tarp pirmaujančių pagal išlaidų dalį
Vertinant, kokią dalį visų vartojimo išlaidų sudaro maistas, Lietuva patenka į pirmąjį ES dešimtuką – maistui skiriama apie 18–19 proc. visų išlaidų. Latvijoje ir Estijoje ši dalis dar didesnė, o Lenkijoje – mažesnė.
Nominaliai daugiausia maistui išleidžia Liuksemburgo, Nyderlandų, Italijos, Portugalijos bei Šiaurės šalių gyventojai. Tačiau šiose valstybėse ir pajamos gerokai didesnės, todėl maisto išlaidų santykis su atlyginimu išlieka mažesnis.
Kainų lygis – tik dalis paveikslo
2024 m. duomenimis, maisto ir nealkoholinių gėrimų kainų krepšelis Lietuvoje 1,7 proc. viršijo ES vidurkį. Latvijoje ir Estijoje šis skirtumas buvo dar didesnis – atitinkamai 5,2 ir 6,3 proc. virš ES vidurkio. Tuo metu Lenkijoje maisto kainos išliko daugiau nei 13 proc. žemesnės už ES vidurkį.
Vis dėlto kainos – tik viena medalio pusė. Kur kas svarbiau, kokią pajamų dalį jos „suvalgo“. Mažesnes pajamas gaunančiose šalyse maistui tenka didesnė visų vartojimo išlaidų dalis, todėl net nedideli kainų svyravimai stipriau paveikia gyventojų perkamąją galią.
Įperkamumo skirtumai
Skaičiavimai rodo, kad Lietuvoje vidutines pajamas gaunantis žmogus maistui skiria apie 14 proc. atlyginimo. Tuo tarpu minimalų atlyginimą gaunantiems gyventojams maisto išlaidos gali sudaryti daugiau nei ketvirtadalį pajamų.
Palyginimui, Vokietijoje maistui tenka apie 7 proc. vidutinio atlyginimo į rankas. Nors nominalios kainos gali būti panašios, reali finansinė našta skiriasi daugiau nei du kartus.
Pavyzdžiui, vieno asmens vidutinės mėnesio išlaidos maistui svyruoja nuo maždaug 175 eurų Lenkijoje iki apie 202 eurų Lietuvoje. Tačiau šių išlaidų santykis su pajamomis Švedijoje ar Vokietijoje tesudaro apie 7 proc., o Latvijoje gali siekti daugiau nei 15 proc.
Kultūriniai skirtumai ir įpročiai
Išlaidoms įtakos turi ir vartojimo įpročiai. Pietų Europos šalyse dažniau valgoma ne namuose, todėl dalis išlaidų persikelia į viešojo maitinimo sektorių. Lietuvoje vis dar įprasta šventes švęsti namuose, gausiai nukrauti stalus, o tai didina pirkinių krepšelį parduotuvėse.
Ekspertai pabrėžia, kad Lietuvoje problema slypi ne tiek absoliučiose kainose, kiek jų santykyje su pajamomis. Net jei infliacija lėtėja, maisto įperkamumas išlieka struktūriškai jautrus klausimas, ypač mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams.
Todėl panašios kainos Europoje dar nereiškia panašios gyvenimo kokybės – viską lemia tai, kiek uždirbama ir kokią dalį biudžeto tenka skirti būtiniausioms išlaidoms.
