Prostitucijos tema Lietuvoje vėl grįžta į politinę darbotvarkę. Diskusijos dažniausiai sukasi apie moteris ar vyrus, teikiančius paslaugas, tačiau vis garsiau keliama klausimas – ar atsakomybė neturėtų būti nukreipta į tuos, kurie kuria paklausą?
Ilgus metus administracinės baudos už naudojimąsi prostitucijos paslaugomis buvo simbolinės. Kritikai teigia, kad tokios sankcijos neatlieka nei atgrasomosios, nei prevencinės funkcijos ir iš esmės nekeičia situacijos.
Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė siūlo iš esmės keisti požiūrį – ženkliai didinti baudas būtent paslaugų pirkėjams ir taip perkelti atsakomybės centrą nuo pažeidžiamų asmenų prie tų, kurie finansuoja šią rinką.
Siūlomos baudos – dešimteriopai didesnės
Parlamentarės parengtose Administracinių nusižengimų kodekso pataisose numatyta, kad už atlygintinį naudojimąsi prostitucijos paslaugomis grėstų bauda nuo 1 000 iki 1 600 eurų, o pakartotinai – nuo 1 600 iki 3 500 eurų.
Šiuo metu galiojančios baudos siekia nuo 90 iki 140 eurų, o pakartotinai – iki 300 eurų. Politikės vertinimu, tokios sumos yra „niekingos ir juokingos“ ir realiai neatgraso nuo pažeidimų.
Jos teigimu, būtina stiprinti sankcijas, nes dabartinis modelis nepasiekia savo tikslo – nemažina paklausos ir neužkerta kelio seksualinio išnaudojimo rinkai.
Ką baudžiame – auką ar sistemą?
Siūlymo esmė – ne bausti asmenis, kurie užsiima prostitucija, ypač jei jie į ją įtraukti dėl priklausomybės, prievartos ar apgaulės. Įstatymas ir dabar numato, kad administracinė atsakomybė netaikoma tiems, kurie į prostituciją buvo įtraukti būdami materialiai ar kitaip priklausomi, patyrę fizinę ar psichinę prievartą, taip pat nepilnamečiai ar prekybos žmonėmis aukos.
Pasak B. Vėsaitės, valstybės poveikis turėtų būti nukreiptas į tuos, kurie palaiko šią sistemą savo pinigais – paslaugų pirkėjus. Būtent paklausa, anot jos, ir palaiko seksualinio išnaudojimo rinką.
Baudų didinimui pritaria ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos, kurios pabrėžia, kad prostitucija dažnai susijusi su socialine atskirtimi, skurdu ar smurtu, todėl atsakomybės perkėlimas pirkėjui būtų žingsnis link labiau apsauginio modelio.
Ar tai pakeis situaciją?
Diskusija iš esmės kelia moralinį ir teisinį klausimą: ar sąžininga bausti tik tą, kuris „parsiduoda“, ignoruojant tą, kuris perka? Jei nėra pirkėjo – nėra ir rinkos.
Kita vertus, kritikai gali kelti klausimą, ar vien baudų didinimas iš tiesų sumažins prostitucijos mastą, ar tik stums ją giliau į šešėlį. Tačiau aišku viena – siūlomos pataisos žymi aiškų krypties pokytį: nuo simbolinių sankcijų prie griežtesnės atsakomybės už paklausos kūrimą.
Ar tai taps realiu lūžiu kovoje su seksualiniu išnaudojimu, parodys Seimo sprendimas ir praktika. Tačiau pats klausimas jau nuskambėjo garsiai – atsakomybė neturėtų būti vienpusė.
