Kai tik pajuntame gerklės perštėjimą ar šaltkrėtį, instinktyviai griebiame puodelį karštos arbatos su medumi. Nors ketinimai geri, rezultatas dažnai būna priešingas, nei tikimės. Dėl aukštos temperatūros prarandame visa tai, už ką sumokėjome nemenką kainą vietiniam bitininkui.
Vietoj gydomojo gėrimo išgeriame tiesiog saldų cukraus tirpalą, kuris skanus, bet jau neturi nieko bendra su natūraliu „antibiotiku“. Medus – tai ne vien saldiklis. Tai biologiškai aktyvus produktas, kuriame yra fermentų, tokių kaip invertazė, amilazė ar gliukozės oksidazė, organinių rūgščių, eterinių aliejų ir natūralių antibiotikų, pavyzdžiui, inhibino.
Būtent šios medžiagos suteikia medui baktericidinių, priešuždegiminių ir imunitetą stiprinančių savybių. Meduje taip pat gausu vertingų mikroelementų: kalio, magnio, geležies, B grupės vitaminų ir vitamino C.
Deja, meduje esantys fermentai yra itin jautrūs aukštai temperatūrai. Jau esant 40–45 laipsnių Celsijaus temperatūrai prasideda negrįžtama fermentinių baltymų denatūracija. Praktikoje tai reiškia, kad įmetę šaukštą medaus į ką tik užplikytą, garuojančią arbatą (kuri iškart po užpylimo vandeniu turi apie 80–90 laipsnių), per kelias sekundes sunaikiname beveik visas jo naudingąsias savybes.
Lieka tik saldus skonis ir kalorijos. Ypač nukenčia antibakterinis poveikis – inhibinas, stabdantis mikroorganizmų dauginimąsi, kontaktuodamas su verdančiu vandeniu beveik iškart nustoja veikti.
Jei mums rūpi ne tik skonis, bet ir naudingosios medaus savybės, gerti labai karštą arbatą su medumi – prastas sumanymas. Reikia šiek tiek kantrybės. Pats paprasčiausias būdas – palaukti, kol arbata atvės tiek, kad puodelį galėtumėte laisvai paimti į rankas ir jis nebedegintų. Ideali temperatūra – apie 35–40 laipsnių Celsijaus. Tik tuomet gėrimas tampa saugia terpe biologiškai aktyvioms medžiagoms.
Medaus reikėtų dėti pačioje pabaigoje – jau po to, kai į arbatą įdėjote citrinos ar imbiero. Taip išsaugosite kuo daugiau vertingų savybių.
Verta prisiminti ir dar vieną svarbią taisyklę, susijusią su citrina. Jei citriną įdedame į labai karštą arbatą neišėmę arbatos lapelių ar maišelio, citrinos rūgštis sureaguoja su natūraliai arbatos lapuose esančiu aliuminiu. Susidaro aliuminio citratas, kurį mūsų organizmas gali pasisavinti ir kuris gali būti kenksmingas sveikatai.
Dėl šios priežasties tiek citriną, tiek medų visada reikėtų dėti tik po to, kai iš arbatos išimame maišelį ar sietelį su lapeliais ir gėrimas gerokai atvėsta.
