Sparčiai augantis dirbtinio intelekto (DI) panaudojimas verčia visą pasaulį iš naujo įvertinti energetikos planus. JAV mokslininkai ir verslas skaičiuoja, kad jau per artimiausius dešimtmečius būtent DI centrų duomenų poreikiai gali tapti vienu svarbiausių elektros suvartojimo augimo veiksnių.
Todėl ieškoma ne tik atsinaujinančių, bet ir visiškai naujo tipo, stabiliai veikiančių energijos šaltinių. Vienas ambicingiausių sumanymų – žemyninius duomenų centrus maitinti branduoliniais reaktoriais iš karo laivų.
Dirbtinis intelektas reikalauja elektros. Labai daug elektros. Tiek daug, kad, remiantis prognozėmis, Jungtinėse Valstijose duomenų centrai, aptarnaujantys DI sistemas, iki 2035 metų gali lemti net iki 40 proc. viso elektros energijos paklausos augimo. Tai skaičiai, verčiantys iš pagrindų pergalvoti energetikos politiką, įskaitant ir planus, susijusius su atsinaujinančiais šaltiniais bei nepastovia jų generacija.
Šioje situacijoje atsirado vystytojas, pasiūlęs sprendimą, primenantį mokslinės fantastikos scenarijų: duomenų centrams maitinti panaudoti nuo lėktuvnešių nuimtus branduolinius reaktorius.
Lėktuvnešio reaktorius vietoj elektrinės
Teksaso bendrovė „HGP Intelligent Energy“ siūlo remtis jau išbandytais reaktoriais, kurie šiandien varo JAV superlėktuvnešius „Gerald R. Ford“ klasės laivuose. Projektas „CoreHeld“ numato sukurti sausumos objektą, sudarytą iš dviejų karinių branduolinių reaktorių. Tokia instalacija galėtų nuolat tiekti iki 520 MW galios – tai pakaktų labai dideliems duomenų centrų kompleksams.
Demonstracinė jėgainė planuojama statyti iki 2029 metų Oak Ridge nacionalinėje laboratorijoje, viename simbolinių JAV branduolinės energetikos centrų.
Esminis projekto argumentas – ekonomika. HGP skaičiavimais, tokio dviejų reaktorių komplekso kaina būtų apie 1,8–2,1 mlrd. JAV dolerių. Nors suma didžiulė, ji vis tiek mažesnė nei daugumos klasikinių branduolinių elektrinių ar net dalies SMR (mažųjų moduliariųjų reaktorių) projektų biudžetai. Be to, laivų reaktoriai yra konstrukcijos, kurios per daugelį metų eksploatacijos mūšio laivuose jau įrodė savo patikimumą, todėl jų licencijavimas ir diegimas teoriškai galėtų būti greitesnis.
Kodėl karinis jūrų laivynas vilioja technologijų gigantus?
Kariniai reaktoriai kuriami taip, kad būtų maksimaliai patikimi, ilgai veiktų be kuro papildymo ir pasižymėtų aukštu pasyviojo saugumo lygiu. Naujausios jų versijos gali dirbti net iki pusės amžiaus nepapildant branduolinio kuro. Duomenų centrams, kurie privalo veikti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, tai – beveik idealus scenarijus.
Ne mažiau svarbus ir reguliavimas. JAV civilines atomines elektrines prižiūri ir licencijuoja Branduolinio reguliavimo komisija (Nuclear Regulatory Commission), o tai – ilgas ir brangus procesas. Karo laivyno reaktoriai priskirti Energetikos departamento (DOE) ir JAV karinio jūrų laivyno jurisdikcijai. HGP siūlo hibridinį reguliavimo modelį, kuris teoriškai leistų daug greičiau sutvarkyti leidimus ir pradėti realias statybas.
Didžiausias iššūkis – kuras ir saugumas
Vis dėlto problemų čia netrūksta. Laivų reaktoriai naudoja itin aukštai praturtintą uraną, kuriame apie 93 proc. sudaro U‑235 izotopas. Toks kuras turi aiškią karinę reikšmę ir kelia rimtų klausimų dėl tarptautinio saugumo bei atitikties branduolinio ginklų neplatinimo sutartims.
Planuojama, kad maždaug apie 2030 metus būtų galima pereiti prie mažiau praturtinto urano, labiau tinkamo civiliniams objektams. Tačiau vis tiek išlieka poreikis ypač griežtai saugoti pačią technologiją, jos dokumentaciją ir objektų infrastruktūrą.
Nepaisant šių iššūkių, projekto autoriai nusiteikę optimistiškai. „Jau šiandien žinome, kaip tai daryti saugiai ir dideliu mastu, o be to, turime tvirtą investuotojų ir partnerių bazę, kuri dalijasi šia vizija“, – pabrėžia „HGP Intelligent Energy“ vadovas Gregory Forero.
