Astronomai užfiksavo itin karštą dujų telkinį kosmose, kurio egzistavimas prieštarauja dabartiniams mokslo modeliams.
Manoma, kad šis objektas susiformavo praėjus vos 1,4 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo ir yra užpildytas įkaitusiomis dujomis, kurių temperatūra gerokai viršija mokslininkų prognozes. Atradimas buvo toks netikėtas, kad iš pradžių tyrėjai įtarė matavimų klaidą.
„Nesitikėjome pamatyti tokios karštos spiečiaus atmosferos taip ankstyvame Visatos raidos etape. Atvirai sakant, iš pradžių į šį signalą žiūrėjau skeptiškai – jis atrodė per stiprus, kad būtų tikras. Tačiau po kelių mėnesių patikrų patvirtinome: šios dujos bent penkis kartus karštesnės, nei tikėtasi. Net karštesnės nei daugelyje šiuolaikinių galaktikų spiečių“, – teigė tyrėjas Dačži Džou (Dachjie Zhou) iš Britų Kolumbijos universiteto.
Mokslininkų nuomone, ekstremalų dujų įkaitimą galėjo sukelti procesai ankstyvojoje Visatoje – tikėtina, kad tai susiję su trimis šiame spiečiuje aptiktomis supermasyviomis juodosiomis skylėmis, kurios „pumpavo“ į aplinką milžiniškus energijos kiekius. Iki šiol manyta, kad tokio masto reiškiniai taip anksti po Didžiojo sprogimo vykti negalėjo.
Straipsnyje pabrėžiama, kad šis atradimas gali pakeisti mūsų supratimą apie galaktikų spiečių formavimąsi – būtent šios struktūros didžiąja dalimi lemia bendrą Visatos sandarą ir formą.
„Tyrimas buvo sutelktas į vadinamąjį „vaikišką“ galaktikų spiečių SPT2349-56, kurį stebime tokį, koks jis buvo prieš 12 mlrd. metų. Nepaisant savo „jauno“ amžiaus, šis spiečius yra ypač masyvus: jame yra 30 aktyvių galaktikų, o jo branduolio skersmuo siekia apie 500 tūkst. šviesmečių“, – nurodoma, remiantis žurnale „Nature“ publikuotais duomenimis.
Stebėjimai buvo atlikti naudojant Atakamos didžiųjų milimetrinių/submilimetrinių bangų teleskopų kompleksą ALMA (Atacama Large Millimeter/submillimeter Array). Dujų temperatūrai ir energijai išmatuoti mokslininkai taikė Suniajevo–Zeldovičiaus efektą, leidžiantį įvertinti galaktikų spiečiaus šiluminę energiją.
Pasak tyrėjų, ypač aukšta šio objekto temperatūra rodo, kad galaktikų spiečių formavimasis buvo gerokai audringesnis ir „sprogstamesnis“ procesas, nei manyta iki šiol. Tai gali paskatinti mokslininkus peržiūrėti egzistuojančias jų kilmės ir evoliucijos teorijas.
„Suprasti galaktikų spiečių prigimtį – tai raktas į didžiausių Visatos galaktikų supratimą“, – aiškino Dalhauzio universiteto profesorius Skotas Čepmenas (Scott Chapman). Pasak jo, šios masyvios galaktikos dažniausiai egzistuoja būtent spiečiuose, o jų raida didele dalimi formuojama itin galingos aplinkos, kurioje jos susidaro.
Astronomai ilgą laiką laikė rutulinius žvaigždinius spiečius viena seniausių ir stabiliausių ankstyvojo Paukščių Tako „fosilijų“, kurios beveik nesikeitė milijardus metų. Tačiau naujausi tyrimai rodo priešingai – nustatyta, kad vienas iš tokių spiečių, NGC 6569, šiuo metu aktyviai praranda savo žvaigždes. Veikiamos gravitacijos jos pereina į centrinį Paukščių Tako iškilimą.
