Protarpinio badavimo idėja atrodo paprasta: trumpam laikui sumažiname maisto kiekį ir taip pageriname medžiagų apykaitą. Tačiau realybė kur kas sudėtingesnė. Naujas tyrimas rodo, kad kai kurios protarpinio badavimo formos iš tiesų nepakeičia svarbiausių medžiagų apykaitos ir širdies bei kraujagyslių sveikatos rodiklių.
Tyrime, kurį atliko Vokietijos žmogaus mitybos instituto Potsdame-Rehbrikėje (DIfE) mokslininkų grupė, dalyvavo 31 antsvorio turinti arba nutukusi moteris. Jos po dvi savaites laikėsi dviejų skirtingų valgymo laiko režimų: nuo 8 iki 16 val. ir nuo 13 iki 21 val. Tai yra specifinė protarpinio badavimo rūšis, vadinama laikui ribojamu valgymu (angl. time-restricted eating, TRE).
Nors valgymo langų laikas skyrėsi, kitos sąlygos abiem atvejais buvo vienodos: dalyvės galėjo valgyti taip, kaip įprasta, išlaikydamos tą patį suvartojamų kalorijų kiekį. Dėl to šis tyrimas laikomas izokaloriniu – bendras energijos kiekis nesumažintas.
Moterų kūno svoris šiek tiek sumažėjo, tačiau kitų, iš ankstesnių tyrimų tikėtųsi rezultatų – tokių kaip mažesnis gliukozės kiekis kraujyje, žemesnis kraujospūdis ar sumažėjęs cholesterolio lygis – duomenys neparodė. Tai kelia klausimų, kiek iš tiesų veiksmingi yra tokie pagal laiką struktūruoti badavimo režimai.
Mokslininkų teigimu, anksčiau aprašyti naudingi kardiometaboliniai efektai gali būti labiau susiję su kalorijų sumažinimu, o ne vien tik su trumpesniu valgymo laikotarpiu. Šiame beveik izokaloriniame tyrime po dviejų savaičių laikui ribojamo valgymo nepastebėta jokio reikšmingo medžiagų apykaitos rodiklių pagerėjimo.
Rezultatai leidžia manyti, kad sveikatos būklės pagerėjimą dažniau lemia bendras suvartojamų kalorijų sumažinimas, o ne pats maisto vartojimo laiko ribojimas. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad tyrimas buvo trumpalaikis ir jame dalyvavo palyginti nedaug žmonių.
Be nedidelio kūno svorio sumažėjimo, mokslininkai pastebėjo ir dalyvių vidinio laikrodžio – cirkadinių ritmų – pokyčius. Pasikeitė tam tikrų procesų, susijusių su miegu ir budrumu, laikas, atsižvelgiant į pasirinktą valgymo langą.
Tai dar kartą patvirtina, kad mūsų biologinis laikrodis priklauso ne tik nuo išorinių veiksnių, pavyzdžiui, šviesos ir tamsos ciklo, bet ir nuo to, kada valgome ir geriame. Tokie mechanizmai gali būti susiję ir su sveikatos problemomis, kylančiomis dėl dažno valgymo vėlai vakare.
Pasak tyrime dalyvavusios biologės ir mitybos specialistės Olgos Ramich iš DIfE, žmonės, norintys numesti svorio ar pagerinti medžiagų apykaitą, turėtų atsižvelgti ne tik į laiką, kada valgo, bet ir į savo bendrą energijos balansą – suvartojamų ir išeikvojamų kalorijų santykį.
Metabolinės sveikatos gerinimas ypač svarbus kovojant su atsparumu insulinui ir cukriniu diabetu. Tokie tyrimai, kaip šis, ilgainiui gali pakeisti rekomendacijas dėl mitybos žmonėms, sergantiems šiomis ligomis arba turintiems didesnę jų išsivystymo riziką.
Tyrėjai planuoja toliau nagrinėti, kaip tarpusavyje susijęs suvartojamų kalorijų kiekis ir jų paskirstymas laike. Neatmetama galimybė, kad esant sumažintam kalorijų kiekiui (hipokalorinėms sąlygoms) maisto vartojimo laikas vis dėlto gali daryti papildomą įtaką tam tikriems sveikatos rodikliams.
Įvairios protarpinio badavimo rūšys ir toliau nuodugniai analizuojamos, tačiau tyrimų metodikos dažnai gerokai skiriasi: skiriasi leidžiamas maistas, dalyvių grupės, tyrimų trukmė ir vertinami sveikatos rodikliai. Visa tai apsunkina tiesioginį rezultatų palyginimą.
Apibendrindami savo darbą, mokslininkai pabrėžia, kad jų duomenys atskleidžia ypač svarbų kalorijų sumažinimo vaidmenį, siekiant medžiagų apykaitos pagerėjimo laikui ribojamo valgymo sąlygomis. Taip pat jie pažymi, kad būtina atlikti daugiau tyrimų, kurie padėtų nustatyti, ar valgymo laiko pasirinkimas esant sumažintam kalorijų kiekiui gali papildomai pagerinti metabolinius rodiklius ir ar optimali valgymo trukmė bei laikas gali skirtis priklausomai nuo individualių žmogaus ypatybių.
