Jūrinės iguanos yra išskirtiniai Galapagų salyno gyventojai – tai vienintelės driežų rūšies atstovės pasaulyje, kurios gyvenimo ciklas glaudžiai susijęs su jūra. Šios rūšies driežai, kaip pažymi „Galapagos Conservation Trust“ ekspertai, yra visiškai endeminiai – jų natūrali buveinė apsiriboja tik Galapagų salomis, o už šios ribos laukinėje gamtoje jų nesutiksite.
Mokslinėje klasifikacijoje jūrinės iguanos vadinamos Amblyrhynchus cristatus. Ši rūšis priklauso monotipinei genčiai, nes yra vienintelė savo grupėje. Tokia biologinė padėtis jau savaime pabrėžia jų unikalumą – tačiau išskirtinių savybių jos turi ir daugiau.
Šie driežai – vieninteliai žinomi ropliai, gyvenantys jūrinėje aplinkoje. Nors tiksliai nežinoma, kokius atstumus jos gali įveikti plaukdamos, yra duomenų, kad kai kurios iguanos sugeba kirsti ir iki 65 kilometrų atstumus tarp salų. Tai ypač įspūdinga, atsižvelgiant į jų kūno struktūrą ir gyvenimo būdą.
Poravimosi sezono metu iguanos ne tik elgiasi kitaip, bet ir atrodo gerokai ryškiau. Kai kurių salų, pavyzdžiui, Espanjolos ir Florjanos, patinai tampa itin spalvingi – jų oda nusidažo žaliai ir raudonai. Dėl šios priežasties jie kartais vadinami „kalėdų iguanomis“. Šis spalvinis pokytis turi aiškų biologinį tikslą – padeda išsiskirti poravimosi sezono metu ir patraukti dėmesį.
Maistui jūrinės iguanos renkasi dumblius, kurie auga ant uolų ir jūros dugno. Dideli individai geba nardyti giliau, stipriais nagais įsikibdami į povandenines uolas, kad juos nenuplautų bangos.
Tuo metu mažesnės iguanos laikosi pakrančių zonose, kur maisto galima rasti sekliose, akmenuotose įlankose. Kadangi jų racione gausu druskos, iguanos turi unikalų būdą atsikratyti pertekliaus – per šnerves tarsi „čiaudi“, išpurkšdamos druskos kristalus. Be šio mechanizmo, druska ilgainiui kristalizuotųsi nosies gleivinėje ir keltų pavojų gyvybei.
Šios iguanos taip pat stebina savo gebėjimu prisitaikyti prie temperatūros svyravimų. Naktį jos glaudžiasi viena prie kitos, kad išlaikytų šilumą, o ryte, saulės spinduliams pasirodžius virš horizonto, išsirikiuoja ant uolų ir šildosi, kol kūnas įgauna reikiamą temperatūrą. Tik tuomet jos leidžiasi į vandenį ieškoti maisto. Po vandeniu jų širdies ritmas sulėtėja perpus, taip padedant ilgiau išsilaikyti nardant ir taupyti energiją. Jūrinės iguanos kvėpavimą gali sulaikyti net iki valandos.
Nors suaugusios iguanos retai patenka plėšrūnų akiratin, jų jaunikliai dažnai tampa grobiu. Pavojus jiems kyla iš dangaus – nuo sakalų – ir žemės – nuo vietinių gyvačių. Vis dėlto, pastaraisiais šimtmečiais didžiausia grėsme jūrinėms iguanoms tapo žmogaus veikla.
Su žmonių atvykimu į Galapagų salas atsirado ir invaziniai plėšrūnai – katės bei šunys. Šie gyvūnai ėmė masiškai naikinti jaunas iguanas, kurios neturėjo jokių natūralių apsaugos mechanizmų nuo sausumos plėšrūnų. Dar viena rimta problema – klimato atšilimas. Pakilus temperatūrai, keičiasi vandenyno ekosistemos, mažėja dumblių augimo vietų, todėl iguanoms tampa sunkiau rasti maisto. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama ir plastiko taršai, ypač mikroplastikui, kurio poveikis šiems ropliams dar tik pradedamas tirti.
Jūrinės iguanos šiuo metu įtrauktos į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonąjį sąrašą. Tai reiškia, kad jų išlikimui reikalinga aktyvi apsauga, o tyrimai ir stebėsena – būtini norint išsaugoti šią unikalią rūšį.
Šios iguanos yra ryškus pavyzdys, kaip gamta, nepaisant griežtų aplinkos sąlygų, randa neįtikėtinų būdų prisitaikyti – nuo kvėpavimo sulaikymo iki druskos „iščiaudėjimo“. Kaip ir daugelis kitų endeminių rūšių, jūrinės iguanos tampa jautriu barometru, leidžiančiu įvertinti žmogaus poveikį trapiai ekosistemai.
