Mūsų kūnai sensta skirtingu greičiu – kartais tai glaudžiai susiję su realiu mūsų amžiumi, o kartais – gerokai mažiau. Naujas tyrimas parodė dar vieną veiksnį, turintį įtakos tam, kaip greitai senėja mūsų smegenys: tai, kiek ir kaip dažnai padedame kitiems.
Reguliarus savanoriavimas gali sulėtinti pažintinių (kognityvinių) funkcijų senėjimą maždaug 15–20 procentų. Tokią išvadą pateikė Teksaso universiteto Ostine ir Masačusetso universiteto Bostone mokslininkų komanda, išanalizavusi ilgalaikius duomenis.
Tyrimas rėmėsi maždaug dviejų dešimtmečių telefonu atliktomis apklausomis, kuriose dalyvavo 31 303 vyresni nei 50 metų žmonės. Jų rezultatai atliekant pažintinių gebėjimų testus buvo lyginami su pagalbos kitiems mastu – tiek dalyvaujant organizuotame savanorystės darbe, tiek tiesiog pagelbstint draugams, giminaičiams ar kaimynams, kai to prireikia.
„Mane ypač nustebino tai, kad pagalbos kitiems nauda smegenims nėra tik trumpalaikis postūmis – ji kaupiasi laikui bėgant, jeigu žmogus nuosekliai įsitraukia, ir tai matyti tiek formalaus savanoriavimo, tiek neformalios pagalbos atvejais“, – sako socialinių mokslų tyrėjas Sae Hwang Han iš Teksaso universiteto Ostine.
„Be to, paaiškėjo, kad vidutinis įsitraukimas – vos 2–4 valandos per savaitę – nuosekliai siejosi su ryškia nauda kognityvinėms funkcijoms.“
Vis dėlto tai buvo stebimasis tyrimas, todėl tiesioginės priežasties ir pasekmės sąsajos jis neįrodo. Tačiau ryšys atrodo reikšmingas – tikėtina, kad jį lemia intelektinė stimuliacija ir socialinė sąveika, kuri natūraliai kyla padedant kitiems. Ankstesni tyrimai jau yra parodę, kad vienišumas gali būti žalingas mūsų smegenims, o fizinis aktyvumas padeda išlaikyti geresnę atmintį ir dėmesį.
Ypač svarbu tai, jog mokslininkai analizavo tiek neformalią pagalbą (pavyzdžiui, pagalbą artimiesiems ar kaimynams), tiek struktūruotą savanorišką veiklą organizacijose ir stebėjo pokyčius laikui bėgant. Paaiškėjo, kad kognityvinio nuosmukio lėtėjimas yra kaupiamasis efektas: kuo ilgiau žmogus linkęs padėti, tuo labiau tai atsiperka smegenų veiklos išsaugojimu.
„Neformaliai teikiama pagalba kartais laikoma mažiau naudinga sveikatai, nes ji nesulaukia tokio pat socialinio pripažinimo kaip formalus savanoriavimas, – teigia Han. – Buvo maloni staigmena pamatyti, kad jos teikiama nauda kognityvinėms funkcijoms yra labai panaši į formalios savanorystės rezultatus.“
Atrodo, kad optimalus laikas – apie 2–4 valandas per savaitę skirti pagalbai kitiems. Tikėtina, kad viršijus šį ribinį tašką, fizinis ir emocinis krūvis gali pradėti slopinti teigiamą poveikį ir net imti sekinti.
Kai demencijos atvejų pasaulyje daugėja, mokslininkai ieško veiksnių, kuriuos būtų galima keisti – tokių, kaip mityba, fizinis aktyvumas ar kasdieniai įpročiai. Panašu, kad į šį sąrašą vis drąsiau galime įtraukti ir pagalbą kitiems: ji gali padėti palaikyti socialinius ryšius ir psichinę gerovę vyresniame amžiuje.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad nustojus padėti kitiems, vidutiniai pažintiniai rodikliai prastėjo, o kognityvinių funkcijų nuosmukis greitėjo. Tai stiprus argumentas, kodėl verta rūpintis, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų realių galimybių prisidėti prie bendruomenės ir aplinkinių gerovės.
„Daugelis prastesnės sveikatos būklės sulaukusių vyresnio amžiaus žmonių vis dar teikia didelę naudą savo aplinkiniams, ir būtent jie gali ypač daug išlošti, jeigu jiems sudaromos sąlygos toliau padėti“, – pažymi Han.
