Senoviniame uolų priedangoje Malavio širdyje archeologai aptiko iki šiol seniausią žinomą suaugusio žmogaus kremacijos laužą.
Apanglėję, maždaug 9 500 metų senumo palaikai rodo, kad mirusioji buvo 18–60 metų moteris. Jos kūnas buvo kruopščiai paruoštas kremacijai ant didelio laužo, kuris degė daugybę valandų. Visa tai vyko sąmoningo laidojimo ritualo metu vietoje, kuri mirusiųjų apeigoms buvo naudojama jau bent 8 000 metų.
Tai – ankstyviausias tyčinės kremacijos pėdsakas Afrikoje ir seniausias žinomas vietoje (in situ) išlikęs suaugusio žmogaus kremacijos laužas pasaulyje. Šis radinys praplečia mūsų supratimą apie medžiotojų–rankiotojų laidojimo tradicijas ir rodo, kad jų apeigos galėjo būti kur kas sudėtingesnės, nei manyta anksčiau.
Ši ceremonija reikalavo išankstinio planavimo ir statybos, taip pat didelių išteklių – buvo būtina surinkti ir prižiūrėti didelį kiekį medienos, kad laužas galėtų degti daug valandų ar net ilgiau.
Nuolatinis šios vietos naudojimas leidžia manyti, kad bendruomenę siejo bendra socialinė atmintis, o gal net egzistavo protėvių pagerbimo formos, kurios anksčiau buvo laikytos menkai išsivysčiusiomis tarp kilnojamai gyvenančių medžiotojų–rinkėjų.
Žmonių rimtis mirties akivaizdoje pastebima jau daugybę tūkstančių metų. Seniausias žinomas tyčinis laidojimas datuojamas maždaug 78 000 metų. Ankstesni galimi laidojimo įrodymai, tikriausiai susiję ir su kitomis homininių rūšimis, vis dar aktyviai diskutuojami ir vertinami.
Kremacijos atveju įrodymų iki maždaug prieš 7 000 metų rasta labai nedaug, ypač tarp medžiotojų–rinkėjų kultūrų. Seniausi kremuoti žmogaus palaikai aptikti prie Mango ežero Australijoje ir datuojami maždaug 40 000 metų, tačiau ten nebuvo rasta paties laužo vietos.
Ankstyviausias patvirtintas kremacijos laužas, kai žmogaus palaikai randami ten, kur ir vyko kremacija ant specialiai įrengto židinio, datuojamas maždaug 11 500 metų ir yra dabartinėje Aliaskoje. Tai buvo mažo vaiko laidojimo apeigos.
Po šio laikotarpio jokių kremacijos laužo įrodymų neaptinkama iki maždaug prieš 7 000 metų, kai jų rasta Beisamuno vietovėje Pietų Levante.
Horos kalno papėdėje Malavyje yra archeologinė vietovė HOR-1, kur žmonės lankėsi maždaug 21 000 metų. Tarp maždaug 16 000 ir 8 000 metų laikotarpiu ji buvo naudojama laidojimo ir kitoms mirties apeigoms. Archeologai čia identifikavo bent 11 asmenų palaikus.
Tik vieno asmens palaikai rodo, kad prieš palaidojimą buvo atlikta kremacija. Ši moteris oficialiai įvardijama kaip Hora 3. Nors rasta tik dalis jos skeleto – galūnių kaulai, dalis stuburo slankstelių ir dubens, keli pirštakauliai – šie fragmentai ir didžiulė pelenų sankaupa, kurioje jie aptikti, leidžia atkurti ryškų jos laidotuvių apeigų vaizdą.
Kaulų degimo ir skilinėjimo pobūdis rodo, kad jie ilgą laiką buvo veikiami aukštos temperatūros. Be to, ant kai kurių kaulų matomos pjūvio žymės leidžia manyti, kad dalis Hora 3 kūno buvo išardyta dar prieš kremaciją.
Spalviniai kaulų pakitimai rodo, kad kremacijos metu jie buvo judinami – tikėtina, kol ugnis buvo kūrenama ir žarijos permaišomos.
Nerasta nė vienos moters kaukolės dalies ar dantų. Tai leidžia spėti, kad galva galėjo būti pašalinta prieš deginimą. Panašių praktikų pėdsakų aptikta ir kituose regiono archeologiniuose objektuose. Manytina, kad tai susiję su laidojimo papročiais, orientuotais į atminimą, socialinę atmintį ir protėvių pagerbimą, kai po mirties atskiros kūno dalys būdavo specialiai tvarkomos, saugomos ir galbūt pernešamos.
Pelenų sluoksnis ir jo sudėtis rodo, kad laužui sudeginti prireikė bent 30 kilogramų sausos medienos, žolės ir lapų. Tai – nemažas išteklių kiekis, sukūręs ilgai liepsnojusią ugnį.
Ant palaikų susiklostę vėlesni pelenų sluoksniai rodo, kad ta pati vieta dar kelis šimtmečius po kremacijos buvo naudojama ugnies kūrenimui. Tyrėjai šią vietą vertina kaip vadinamąją „nuolatinę vietą“ – erdvę, kuri buvo susieta su tam tikra teritorija ir atspindėjo protėvių ryšius kraštovaizdyje, kuris ir šiandien išlieka ryškus ir išskirtinis.
Tyrėjų teigimu, didelių laužų kūrimo tradicija šioje vietoje, sudėtinga kremacijos priežiūra ir vėlesni didelio masto kūrenimai rodo gilią tradiciją kartoti ir lankyti tą pačią erdvę. Tai glaudžiai susiję su bendruomenės atminties kūrimu ir „nuolatinės vietos“ formavimu.
Šios praktikos atskleidžia sudėtingas laidojimo ir ritualines veiklas, susiformavusias dar iki žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimo. Jos kelia iššūkį senesnėms prielaidoms apie bendruomeninį bendradarbiavimą ir vietos svarbą tropinių medžiotojų–rinkėjų visuomenėse.
