Ištikimybės pažeidimai pasitaiko dažniau, nei atrodo. Įvairūs tyrimai rodo, kad savo partnerėms neištikimi yra beveik kas penktas vyras. Anot psichoanalitikų, dažniausiai tai nėra vien fizinės aistros pasekmė ar „todėl, kad gali“ – tikrosios priežastys paprastai yra gerokai gilesnės.
Psichoanalitikė, daugiau nei 20 metų dirbanti su poromis, pabrėžia, kad vadinamoji „neištikimybė“ dažnai prasideda gerokai anksčiau, nei pats romanas. Kartais šaknys siekia net vaikystę. Dažniausiai priežastys labiau susijusios ne su intymumu, o su psichologiniu skausmu, išsekimu ir menkavertiškumo jausmu.
Specialistė išskiria penkias dažniausiai pasitaikančias vyrų neištikimybės priežastis, kurias nuolat girdi savo kabinete.
1. Sunkūs gyvenimo etapai ir bejėgiškumo jausmas
Didžiojoje dalyje šeimų vyrai vis dar išlieka pagrindiniais finansiniais ramsčiais. Todėl būtent ekonominis spaudimas dažnai pastūmėja juos į santykį „šone“. Bedarbystė, vidurio amžiaus krizė, tėvų ligos, suaugę ir iš namų išvykę vaikai – visa tai gali sukurti didžiulį tuštumos ir beprasmybės jausmą.
Vienas psichoanalitikės pacientų, 49-erių Vikis, užmezgė romaną po to, kai buvo atleistas iš darbo. Darbas jam nesuteikė pasitenkinimo, tačiau buvo gerai apmokamas. Vietoj to, kad ieškotų naujos veiklos ar kalbėtųsi su žmona apie savo būseną, jis pradėjo ieškoti pripažinimo ir pagarbos kitur – tai rado kitoje moteryje, kuri taip pat neteko darbo.
Vikis pykdavo ant žmonos, kad ši esą nepastebėjo jo nelaimės, nepasidalijo finansine našta, nesiekė kartu spręsti sunkumų. Nors būtent jis buvo tas, kuris kadaise įtikinėjo ją palikti darbą ir susitelkti į vaikų auginimą.
Romano trukmė sutapo su laikotarpiu, kol jis ieškojo naujo darbo – apie šešis mėnesius. Žmona viską sužinojo atsitiktinai, pamačiusi žinutę telefone. Ši istorija tapo griovimu ne tik jai, bet ir pačiam Vikiui. Kurį laiką jie dar gyveno kartu, tačiau skirtinguose miegamuosiuose, kol vaikai baigė pradinę mokyklą. Vėliau žmona grįžo į darbą ir paprašė skyrybų.
Tokiais atvejais neištikimybė dažnai nėra troškimas patirti naują intymumą, o bandymas pabėgti nuo savo bejėgiškumo ir žlugusio savivertės jausmo.
2. Afera kaip pabėgimas nuo depresijos
Kartais romanas tampa būdu išvengti atviros ir skausmingos kalbos, kurios vyras bijo. Tokią kalbą būtų galima panaudoti santykiams gelbėti arba garbingai juos užbaigti, tačiau tam reikia drąsos žvelgti į savo vidinę būseną.
Kitas pacientas, Pitas, daugelį metų kentėjo nuo depresijos, bet nesiryžo apie tai pasikalbėti su žmona. Ją jis vadino „šventąja“, tačiau tuo pačiu metu palaikė romaną su jaunesne, energinga moterimi.
Vyrui buvo lengviau susikurti „alternatyvią realybę“, nei pažvelgti į savo nerimą ir pažeidžiamumą. Taip jis bandė apsiginti nuo baimės būti paliktam – lygiai taip pat, kaip vaikystėje, kai išgyveno tėvų skyrybas.
Romano užmezgimas gali tapti laikinu būdu „išjungti“ skausmą ar nuslopinti depresiją, užuot ieškojus tikros pagalbos ir paramos.
3. Troškimas jaustis reikalingu ir priimtu
Dalis vyrų išduoda ne dėl to, kad nebemyli savo partnerės, o dėl to, kad patys nesijaučia mylimi ir priimti. Jie jaučiasi nepastebėti, nuvertinti ir nereikalingi.
Timui, sėkmingam verslininkui, žmona atrodė tobula – jis sakė, kad ją dievina ir laikė geriausia savo drauge. Tačiau tuo pačiu metu buvo jai neištikimas. Jo motyvacija atrodė paprasta: „Ji nesupranta, ką man teko pereiti.“ Vyras augo skurde ir patyrė daug pažeminimo.
Žmona kilusi iš pasiturinčios šeimos, užaugo saugioje ir stabilioje aplinkoje. Nors jie kartu nuo studijų laikų, Timas jautė, kad negali su ja iki galo pasidalyti savo gėdos ir nuvertinimo patirtimi, kuri jį vis dar lydėjo suaugus.
Todėl jis ieškojo moters, kuri matytų jame ne tik sėkmingą verslininką, bet ir žmogų, vertą meilės be sąlygų. Dažnai tokius lūkesčius jis nukreipdavo į moteris, kurios pačios turėjo sunkų gyvenimo kelią.
Tokia neištikimybė tampa bandymu užpildyti senas, giliai įsišaknijusias emocines tuštumas.
4. Afera kaip SOS signalas iš nelaimingo santykio
Kartais romanas yra nebylus pagalbos šauksmas, kai žmogus metų metus jaučiasi nuvertintas ir nemylimas. Vyrui ar moteriai, ilgą laiką kentėjusiems šilumos ir pagarbos stoką, naujas ryšys gali ryškiai išryškinti, koks iš tikrųjų yra ankstesnis, nelaimingas santykis.
Tačiau tai jokiu būdu nepateisina neištikimybės – tai vis tiek yra pasitikėjimo išdavystė, kad ir kokios būtų aplinkybės.
Tobijas daug metų kentė žmonos panieką: ji priekaištavo dėl jo karjeros, kūno sudėjimo, įpročių. Jis tylėjo, nes nuo vaikystės buvo įpratęs matyti, kaip tėvas be žodžių taikstosi su motinos agresija.
Jiems išėjus į pensiją, konfliktai dar labiau aštrėjo, o Tobijas vis dažniau girdėdavo, kad „trukdo“ savo žmonai. Vyras pradėjo savanoriauti vietos labdaros organizacijoje, kur susipažino su malonia ir dėmesinga moterimi. Ji tapo jo meiluže.
Vyrams, gyvenantiems tokiose nuolat menkinančiose sąlygose, romanas gali pasirodyti vienintelė išeitis iš skausmingų santykių. Galiausiai Tobijas išsiskyrė su žmona ir pradėjo kurti naują partnerystę, kurioje jautė daugiau pagarbos ir laisvės.
Romano egzistavimas nepanaikina fakto, kad tai – išdavystė, tačiau neretai jis tampa pereinamuoju etapu tarp gyvenimo skausme ir gyvenimo, kuriame yra daugiau orumo bei pagarbos.
5. Senėjimo baimė ir noras įrodyti „aš dar galiu“
Vidurio amžiuje ir vyrai, ir moterys susiduria su „hormoninėmis audromis“. Kinta lytinis potraukis, atsiranda baimė prarasti patrauklumą, ima trikti erekcija, o tai smarkiai smogia savivertei.
Nors tai atrodo kaip klišė, ryšys su daug jaunesne partnere dažnai tampa gynybos mechanizmu vyrui, kuris bijo senatvės ir nori dar kartą pasijusti geidžiamas.
Tokiomis situacijomis neištikimybė neretai yra ne tiek aistros, kiek desperatiško noro įrodyti sau: „Aš vis dar vertas, aš dar pajėgiu“ išraiška.
Vienas psichoanalitikės klientų, Robertas, savo romaną teisino „nesuderinamumu“ su žmona dėl jos menopauzės. Jis užmezgė santykį su 20 metų jaunesne moterimi. Tačiau terapijos metu paaiškėjo, kad problema slypėjo ne intymume, o nesugebėjime kartu išgyventi naują gyvenimo etapą, priimti pokyčius ir apie juos kalbėtis.
Neištikimybė – ne priežastis, o simptomas
Dauguma istorijų, kurias girdi psichoanalitikai, yra ne tiek apie kūnišką neištikimybę, kiek apie žmogaus nesugebėjimą susitvarkyti su savo emocijomis ir vidiniu skausmu.
Neištikimybė dažnai nėra pirminė problema, o veikiau simptomas – ženklas, kad santykiuose (ar pačiame žmoguje) ilgą laiką kažkas buvo blogai. Tai prasideda ne nuo akimirkos, kai atsiranda „tas trečiasis žmogus“, o gerokai anksčiau: nuo neišsakytų nuoskaudų, vidinio tuštumos jausmo, negebėjimo prašyti pagalbos ar kalbėti apie savo tikruosius poreikius.
Kad ir kokios būtų priežastys, neištikimybė visada yra skausminga patirtis visiems dalyviams. Tačiau ją galima pamatyti ir kaip signalą, kad atėjo metas rimtai susimąstyti apie savo santykių kokybę, emocinę sveikatą ir tai, kokius sprendimus kiekvienas žmogus nori priimti savo gyvenime toliau.
