Net ir geranoriškos, iš pirmo žvilgsnio nekaltos frazės kartais emociniu ir psichologiniu lygmeniu atstumia pašnekovą. Pasaulyje, kuriame kiekvienas žodis turi svorį, svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip tai skamba. Dažnai patys, nė nesusimąstydami, pokalbyje vartojame žodžius, kurie veikia visai ne taip, kaip norėtume.
Štai kelios dažnos frazės, galinčios sugadinti įspūdį apie jus ir padaryti bendravimą įtemptą.
„Be problemų“
Iš pirmo žvilgsnio – visiškai draugiškas atsakymas. Tačiau, psichologų teigimu, pašnekovo smegenys dažnai užfiksuoja potekstę: „Vadinasi, padėti buvo problema, bet kažkaip susitvarkei?“
Dėl to žmogus gali pasijusti kaltas arba nuspręsti, kad kitą kartą kreiptis į jus geriau neverta.
Ką sakyti vietoj to?
- „Džiaugiuosi, kad galėjau padėti.“
- „Man buvo malonu tai padaryti.“
Tokiuose atsakymuose akcentuojama pozityvi nuostata – padėjote ne iš pareigos, o savo noru.
„Normaliai“
Universalus žodis, kuriuo dažnai prisidengiame nenorą atsiverti. Kai į klausimą „Kaip sekasi?“ atsakoma sausai „normaliai“, pašnekovas pasąmoningai jaučia atitolimą, emocinį užsidarymą.
Kur tai tinka? Atsitiktiniuose, paviršutiniškuose pokalbiuose – pavyzdžiui, su kolega koridoriuje ar kaimynu lifte, kai visai nenorite leistis į atviresnį dialogą.
Kur geriau vengti? Bendraujant su artimais žmonėmis. Jiems jūsų „normaliai“ gali skambėti kaip „nenoriu niekuo dalytis“.
Geresni variantai:
- „Ačiū, viskas gerai.“
- „Neblogai, o kaip tau?“
„Tai nebuvo sunku“
Norėjote parodyti, kad paslauga – menkniekis. Tačiau gali nuskambėti taip, tarsi žmogus jus vargino, o jūs dabar kilniaširdiškai jį „pateisinate“.
Verčiau sakyti:
- „Prašom, kreipkis ir kitą kartą.“
- „Tikrai džiaugiuosi, kad galėjau padėti.“
„Deja, niekuo negaliu padėti“
Skamba oficialiai ir šiek tiek dirbtinai. Iš esmės tai bandymas atsisakymą užmaskuoti tariamu apgailestavimu. Tačiau žmonės dažnai tokį ne nuoširdžiausią toną puikiai pajunta.
Ką geriau padaryti? Tiesiai ir atvirai paaiškinti priežastį. Pavyzdžiui:
- „Negalėsiu to imtis, nes jau turiu kitų planų.“
- „Tai ne mano sritis, geriau kreipkis į kitą žmogų.“
Atvirumas vertinamas labiau nei diplomatiški, bet tuštoki išsisukinėjimai.
„Galbūt“
Tai žodis, kuris realiai nieko nereiškia. Jis palieka žmogų „pakibusį ore“ – laukti ar ne? Tikėtis ar paleisti situaciją?
Ką sakyti vietoj to?
- „Dar nesu tikras, bet rytoj pasakysiu tiksliai.“
- „Jei turėsiu galimybę – padarysiu.“
- „Ne, šį kartą nepavyks.“
Aiškumas visada geriau nei išplaukusios, nieko neįpareigojančios užuominos.
Kodėl tai veikia taip stipriai
Tokios frazės kaip „normaliai“ ar „be problemų“ dažnai veikia kaip thought-terminating clichés – kalbiniai klišės, kurios sustabdo tolimesnį emocinį pokalbio vystymąsi. Jos skamba lyg „viskas gerai“, bet vietoj palaikymo sukuria atstumą.
Defensive communication – tai toks bendravimo būdas, kai žodžiai sukelia gynybinę reakciją ir žmogus ima nuo jūsų atsiriboti. Taip tarp jūsų išauga nematoma siena.
Kalbinis nenuoširdumas ar mandagumo frazėmis pridengti išsisukinėjimai dažnai naudojami kaip vadinamieji polite-isms – mandagumo formos, skirtos sušvelninti atsisakymą ar neigiamą žinutę. Tačiau jos dažnai suvokiamos kaip dirbtinumas ir netikrumas. Daug žmonių to nemėgsta, net jei „tai geriau nei grubumas“.
Verta vietoj nusistovėjusių, bet šaltokai skambančių frazių rinktis šiltesnius, nuoširdžius ir konkretesnius žodžius. Tam nereikia didelių pastangų, o jūsų bendravimas taps ne tik mandagus, bet ir iš tiesų žmogiškas.
Bendravimas – tai ne tik žodžių rinkinys, bet ir būdas, kuriuo kuriame santykius. Kai vengiate klišinių frazių su paslėptu neigiamu atspalviu ir pakeičiate jas atviresniais, šiltesniais pasakymais, jūs ne tik skambate maloniau – jūs stiprinate tarpusavio pasitikėjimą ir ryšį.
Rengiant tekstą remtasi psichologijos ir komunikacijos šaltiniais.
