Šiuolaikiniame pasaulyje daugybė žmonių atsigręžia į dvasines praktikas, ieškodami harmonijos ir vidinės ramybės. Tačiau kartais ši paieška tampa ne keliu į save, o būdu išvengti realybės.
Šeimos ir holistinė psichologė Ana Bohomolec paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip atskirti tikrą dvasingumą nuo emocinio vengimo.
Dažnai žmonės pasuka dvasinio tobulėjimo keliu tada, kai gyvenimas tampa nestabilus arba emocijų nebepavyksta suvaldyti. Vietoj to, kad šiuos jausmus išgyventų, jie ima stengtis juos „nutildyti“.
„Taip, dvasinė paieška gali tapti bėgimu nuo realybės. Būtent čia slypi viena didžiausių šiuolaikinio dvasingumo spąstų. Žmonės dažnai atsigręžia į praktikas nestabilumo metu, kai pasaulis juda pernelyg greitai, o emocijos atrodo nebekontroliuojamos“, – sako psichologė.
Pasak jos, užuot užmezgęs ryšį su savo jausmais, žmogus pasirenka juos slopinti.
„Tai pasireiškia įsitikinimu, kad tikras dvasingumas – tai visada ramybė, šypsena, jokio pykčio ar liūdesio. Tačiau iš tiesų tai nėra dvasingumas, o emocinis vengimas. Psichologijoje tai vadinama emocinės represijos mechanizmu“, – aiškina Ana Bohomolec.
Kodėl emocijos kelia skausmą ir atrodo trukdančios?
Žmogus neretai bando „nukirsti“ dalį savo patyrimų, laikydamas juos neteisingais ar „žemų vibracijų“.
Tačiau smegenys ir kūnas taip neveikia – tai, kas išstumiama, niekur nedingsta. Slopintos emocijos sugrįžta nerimo, psichosomatinių simptomų ar vidinio tuštumos jausmo pavidalu.
„Neuromokslas patvirtina, kad net ir nemalonios emocijos yra signalai, padedantys smegenims koreguoti mūsų veiksmus pasaulyje. Jos – tarsi kelio ženklai: jei jų nepaisome, prarandame orientaciją. Ir čia išryškėja paradoksas: siekdamas harmonijos, žmogus bėga nuo savęs ir atsiduria dar didesniame disbalanse“, – pasakoja ekspertė.
Kas yra tikroji dvasinė paieška?
Tikras dvasingumas prasideda ten, kur leidžiame sau matyti ir šviesą, ir tamsą savyje.
Jis neneigia pykčio, nevilties ar liūdesio, bet moko rasti juose prasmę ir stiprybę. Mes gyvename pasaulyje, kuriame kiekvieną dieną šalia įkvėpimo gali atsirasti nusivylimas, o greta meilės – baimė.
„Brandži dvasinė praktika – tai ne pabėgimas nuo šių kraštutinumų, o gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp jų. Todėl atsakymas paprastas ir kartu sudėtingas: dvasinė paieška gali tapti bėgimu nuo realybės, jei ji paremta vengimu. Tačiau jei ji grindžiama sąmoningu pasirinkimu ir priėmimu, tai jau ne pabėgimas, o kelias į svarbiausią susitikimą – susitikimą su savimi visu savo pilnumu“, – reziumuoja Ana Bohomolec.
