Arktis ką tik išgyveno karščiausius metus nuo stebėjimų pradžios, apie tai pranešė JAV mokslo agentūra. Per laikotarpį nuo 2024 metų spalio iki 2025 metų rugsėjo vidutinė temperatūra buvo 1,60 laipsnio Celsijaus aukštesnė už 1991 – 2020 metų vidurkį.
Tokie skaičiai rodo, kad šiaurė šyla itin sparčiai ir pasekmės tampa vis labiau matomos. Šie duomenys pateikiami metinėje ataskaitoje „Arctic Report Card“, kuri remiasi įrašais siekiančiais 1900 metus. Vienas iš bendraautorių, „University of Alaska“ atstovas Tom Ballinger, situaciją apibūdino kaip keliančią nerimą dėl greičio, per kurį vyksta šiltėjimas.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad per tą patį laikotarpį užfiksuotas šilčiausias ruduo, antra šilčiausia žiema ir trečia šilčiausia vasara nuo 1900 metų. Pagrindinis variklis įvardijamas žmonių sukeltas iškastinio kuro deginimas, o Arktis šyla gerokai greičiau nei pasaulio vidurkis.
Šis reiškinys vadinamas „Arctic Amplification“ ir jį stiprina savotiškos grįžtamojo ryšio kilpos. Šiltesnis oras sulaiko daugiau vandens garų, o nykstant šviesiam jūros ledui atsiveria tamsesnis vanduo, kuris sugeria daugiau Saulės šilumos.
Rekordinė šiluma ir ledo traukimasis
Pavasarį, kai jūros ledas pasiekia metinį maksimumą, 2025 metų kovą fiksuotas mažiausias pikas per 47 metų palydovinį laikotarpį. Ataskaitos bendraautorius Walt Meier iš „National Snow and Ice Data Center“ pabrėžė, kad tai tiesiogiai svarbu baltiesiems lokiams, ruoniams ir vėpliams, nes ledas jiems yra judėjimo, medžioklės ir jauniklių auginimo platforma. Kai platforma traukiasi, rūšių kasdienė ekologija tampa trapesnė.
Modeliavimas rodo, kad pirmoji vasara beveik be jūros ledo gali ateiti apie 2040 metus ar net anksčiau. Tai reikštų ne tik gamtos pokyčius, bet ir didesnį šilumos sugėrimą vandenyne, nes be ledo prarandamas atspindintis paviršius. Kuo daugiau šilumos sugeriama, tuo lengviau šiltėjimas pats save pagreitina.
Vandenynų cirkuliacija ir jūros lygis
Jūros ledo nykimas ir dažnesnis lietus į Šiaurės Atlantą įneša daugiau gėlo vandens, todėl paviršinis sluoksnis tampa mažiau sūrus ir mažiau tankus. Dėl to sunkiau vyksta grimzdimas, kuris palaiko didesnės sistemos cirkuliaciją, įskaitant sroves siejamas su švelnesnėmis Europos žiemomis.
Kitaip tariant, Arkties pokyčiai gali turėti tolimą poveikį orų režimams. Papildomą gėlo vandens šaltinį sudaro ir Grenlandijos ledo skydo tirpsmas, kuris kartu prisideda prie pasaulinio jūros lygio kilimo.
Tai stiprina pakrančių eroziją ir audrų sukeltą potvynių riziką, o ekosistemose gali atsirasti neatitikimų tarp to, kada maistas gausiausias ir kada gyvūnai gali juo pasinaudoti. Net ir tada, kai kurių organizmų produktyvumas didėja, ritmų nesutapimas gali sukelti naujų praradimų.
Drėgmės didėjimas, žalėjimas ir amžinas įšalas
Kai Arktis šyla greičiau nei likusi planeta, silpnėja temperatūrų kontrastas, kuris paprastai padeda šalčiui laikytis arčiau ašigalio. Dalis tyrimų sieja tai su dažnesniais šalto oro įsiveržimais į žemesnes platumas, nors pati atmosfera išlieka sudėtinga sistema su daug įtakų.
Tuo pat metu stiprėja ir vandens apytaka, nes 2024 – 2025 metų laikotarpis pasižymėjo rekordiškai gausiais pavasario krituliais ir pateko tarp penkių drėgniausių metų kai kuriais sezonais nuo 1950 metų.
Šiltesnės ir drėgnesnės sąlygos skatina tundros žalėjimą, o 2025 metais vidutinis maksimalus žalumas buvo trečias didžiausias per 26 metų šiuolaikinį palydovinį laikotarpį. Dar iškalbingiau tai, kad penki didžiausi rodikliai fiksuoti per pastaruosius šešerius metus, vadinasi tendencija tampa nuosekli.
Tuo pačiu tirpstant amžinam įšalui vyksta biocheminiai pokyčiai, o tekste minimas reiškinys „rusting rivers“, kai iš dirvožemio išlaisvinta geležis nudažo upes oranžine spalva ir blogina vandens kokybę.
