Artėjant šventiniam laikotarpiui, dalis darbdavių darbuotojams praneša, kad įmonė tuo metu nedirbs, todėl visi darbuotojai privalės išeiti kasmetinių atostogų. Nors tokia praktika nėra reta, ji kelia klausimų dėl teisėtumo.
Ar darbdavys iš tiesų gali vienašališkai nuspręsti, kada darbuotojai privalo atostogauti? Pasak teisės firmos „Sorainen“ partnerės, advokatės Jurgitos Karvelės, atsakymas priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir iš anksto atliktų darbdavio veiksmų.
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato, kad standartiškai darbuotojams priklauso ne trumpesnės kaip 20 darbo dienų trukmės kasmetinės atostogos, skirtos poilsiui ir darbingumui atkurti. Įstatymas taip pat aiškiai įtvirtina principą, jog atostogų laikas paprastai nustatomas šalių susitarimu, atsižvelgiant tiek į darbuotojo interesus, tiek į darbdavio veiklos poreikius.
„Tai reiškia, kad darbdavys negali vienašališkai netikėtai nuspręsti, jog darbuotojas privalo išeiti atostogų vien todėl, kad įmonė tam tikru metu nevykdys veiklos“, – sako J. Karvelė.
Todėl vien darbdavio sprendimas sustabdyti veiklą tam tikru periodu nebūtų laikomas teisėtu pagrindu siųsti darbuotoją kasmetinių atostogų.
Tačiau Darbo kodeksas taip pat numato, kad: 1) kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos bent kartą per metus, o praktikoje yra pripažįstama, kad darbuotojai kasmetinėmis atostogomis turėtų pasinaudoti kiekvienais darbo metais; bei 2) kasmetinės atostogos suteikiamos pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę darbovietėje. Taigi, ar darbdavys gali pats nustatyti, kada darbuotojui gali ar turi atostogauti?
Kada darbdavys turi teisę nustatyti atostogų laiką?
Kaip minėta, pagal Darbo kodeksą kasmetinės atostogos suteikiamos pagal darbdavio sudarytą eilę (arba grafiką). Tokios eilės (grafiko) sudarymo tvarka turi būti numatyta kolektyvinė sutartyje, darbdavio susitarime su darbo taryba arba kitame darbdavio vidiniame dokumente. Visgi, labai dažnai įmonės tokių tvarkų neturi, išankstinių grafikų nesudarinėja, o atostogas suteikia pagal darbuotojų prašymus. Ir tokia praktika yra teisėta bei teisinga. Tačiau tuo pat metu nėra draudžiama įvesti aiškias taisykles, pagal kurias visiems darbuotojams yra suteikiamos atostogos. Tam, kad tokios taisyklės būtų teisėtos, turi būti laikomasi šių principų:
Pirma, kolektyvinėje sutartyje, kitokiame susitarime ar darbdavio vienašališkai patvirtinate dokumente turi būti numatyta, kad dėl įmonės veiklos specifikos tam tikru metu turi atostogauti visi įmonės darbuotojai. Toks „atostogų lango“ periodas turi būti konkrečiai apibrėžtas, kad darbuotojams būtų aišku, kada jie turi planuotis atostogas..
Antra, turi būti objektyviai pagrindžiama būtinybė atostogauti būtent darbdavio nustatytu laikotarpiu. Tai gali būti darbdavio veiklos sezoniškumas ar kitos svarbios priežastys.
Trečia, turi būti išvengiama bet kokios diskriminacijos ir taisyklės turi būti taikomos visiems darbuotojams vienodai. Visais atvejais svarbu, kad grafikai nebūtų sudaryti formaliai ar vien tik paisant darbdavio interesų – jie turi atitikti protingumo, sąžiningumo ir darbuotojų interesų apsaugos principus“, – atkreipia dėmesį J. Karvelė.
Ketvirta, nustatant atostogų grafikus konkretiems metams turi būti laikomasi Darbo kodekse įtvirtintos pirmumo teisės pasirinkti atostogų datą konkrečių darbuotojo kategorijoms ( pavyzdžiui, nėščioms darbuotojoms, mažus vaikus auginantiems darbuotojams ir pan.).
Penkta, taisyklės negali įsigalioti iš karto – apie jas iš anksto būtina informuoti darbuotojus. Darbo kodeksas nenumato prieš kokį terminą tai būtina padaryti, tad taikomas bendras „protingo termino“ kriterijus.
Jeigu aukščiau nurodytų taisyklių nėra laikomasi, darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojai išeitų atostogų vien dėl to, jog įmonė tuo metu neplanuoja vykdyti veiklos.
Visgi, yra galima dar viena situacija, kuomet darbdavys gali įpareigoti darbuotoją atostogauti darbdavio nurodytu laiku. Kaip minėta, Darbo kodekse nurodyta, kad kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos bent kartą per darbo metus. Tai reiškia, kad darbuotojas turi teisę reikalauti, kad darbdavys jį bent kartą per metus išleistų atostogauti, o darbdavys turi teisę reikalauti, kad darbuotojas bent kartą per metus atostogautų. Taigi, jei darbuotojas pastaruosius metus neatostogavo, o darbdaviui pasiūlius atostogų pastarasis neina, darbdavys turi teisę priimti įsakymą dėl atostogų suteikimo vienašališkai ir nurodyti darbuotojui eiti kasmetinių atostogų.
„Įmonė nedirbs“ – nepakankamas teisinis pagrindas
Teisininkė pabrėžia, kad laikinas darbo nebuvimas dėl organizacinių, ekonominių ar sezoniškumo priežasčių savaime nesuteikia darbdaviui teisės „siųsti“ darbuotojus kasmetinių atostogų.
„Jeigu darbdavys laikinai neturi galimybės suteikti darbo, Darbo kodeksas numato kitą teisėtą sprendimą – prastovą. Ji negali būti pakeista priverstiniu darbuotojų išleidimu atostogų“, – sako J. Karvelė.
Prastova taikoma tuomet, kai darbuotojas negali dirbti ne dėl savo kaltės, o darbdavys tokiu atveju privalo mokėti įstatyme numatytą darbo užmokestį. Tai esminis skirtumas, lyginant su kasmetinėmis atostogomis, kurios yra darbuotojo poilsio laikas ir „naudojamos“ iš jo sukaupto atostogų balanso.
Taip pat darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojai eitų nemokamų atostogų, jei pats darbuotojas to neinicijuoja.
Ką daryti darbuotojams?
Pasak J. Karvelės, darbuotojams, susidūrusiems su reikalavimu priverstinai išeiti atostogų, pirmiausia verta pasitikrinti, ar įmonėje yra patvirtintas atostogų grafikas ir ar jis sudarytas laikantis teisės aktų.
„Jeigu tokio grafiko nėra arba jame nenumatytas konkretus poilsio laikotarpis, darbuotojas turi teisę nesutikti su vienašališku darbdavio sprendimu“, – pažymi ji.
Kilusių nesutarimų atveju tikslinga kreiptis į personalo skyrių ar darbuotojų atstovus, o nepavykus rasti sprendimo įmonės viduje – į Valstybinę darbo inspekciją ar darbo ginčų komisiją.
„Nors darbdaviai turi teisę planuoti savo veiklą ir numatyti laikotarpius, kai darbas nevykdomas, tai nesuteikia jiems teisės vienašališkai spręsti dėl darbuotojų kasmetinių atostogų. Atostogos pirmiausiai yra darbuotojo teisė, todėl jų suteikimas negali prieštarauti darbuotojo interesams“, – apibendrina J. Karvelė.
